Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje prieglobstį nuo karo baisumų rado per 25 tūkst. Ukrainos vaikų. Jurbarko rajono ugdymo įstaigas lanko 68 ukrainiečiai. Gyvena jie daugiausia su mamomis, eina į mokyklas ir būrelius, mokosi naujos kalbos ir susiranda naujų draugų. Mažieji karo pabėgėliai žino, kodėl turėto palikti savo namus, ir svajoja greičiau į juos sugrįžti. Tris mergaites iš Ukrainos sutikome ir pašnekinome Jurbarko Antano Sodeikos meno mokykloje, kur jos tęsia namie pradėtas menų pamokas.
Šokti lengviau
Arina lanko Choreografijos skyriaus 1 klasę ir meno mokyklos šokių kolektyvą „Mituvėlė“.
„Namie irgi šokau ir lankiau gimnastikos treniruotes – visko buvo daug“, – sakė mergaitė apie
tą laiką, kai gyveno dar namie, Čerkasų mieste. Rusijai užpuolus Ukrainą, Arina su mama atvyko į Jurbarką.
„Mamos draugė, kurios dukra irgi čia mokosi, patarė, ir mes čia užsirašėme, – paaiškina, kaip
Jurbarke atrado šokius. – Bet jos nebuvo draugės Ukrainoje, tik čia susipažino, kai mes atėjome į parko žaidimų aikštelę. Nelabai daug čia turiu draugių – vieną mieste ir čia, šokiuose, dvi ar tris.“
Progimnazijoje Arina – ketvirtokė. Kartu su klasiokais visų dalykų ji mokosi lietuviškai. Kaip jai lietuvių kalba? „Labai sunki. Šokti lengviau“, – sakė ukrainietė.
Visą straipsnį skaitykite laikraštyje arba prenumeruokite elektroninę versiją.
