Kovo 1 d. vykęs liaudies kūrybos atlikėjų konkursas „Tramtatulis“ atskleidė daugybę mažųjų talentų. Susipažinkite su keliais iš didžiulio būrio muzikantų, dainininkų, pasakorių. Kai kurie jų, komisijos sprendimu, kovo 23 d. dalyvaus regioniniame konkurso rate Marijampolėje.
Kristupo pasakos – iš močiutės knygos
Keturmetis Kristupas Bartusevičius pasakas seka kaip senas pasakorius – garsiai, drąsiai, išraiškingai. Nes pasakos jam – nieko naujo, kasdien berniukui jas seka ir iš didelės senos knygos skaito močiutė mokytoja Vilija Bartusevičienė. Ji ir lopšelio-darželio „Nykštukas“ auklėtoja Jolita Treinienė paruošė Kristupą konkursui, o mažasis pasakorius sužavėjo ir klausytojus, ir komisiją.
Ta didžioji knyga Kristupo pati mylimiausia, niekur su ja nesiskiria – atsineša į darželį, saugiai padeda spintelėje ir atsargiai ima norėdamas kam parodyti. Yra knygoje ir gražioji pasaka „Lapė, vilko siuvėja“ – Kristupo pati mėgiamiausia.
„Lapė pasiuvo vilkui kailinius, kad jam nebūtų šalta“, – pradeda Kristupas, išpasakoja šią, paskui ir kitą, apie aviną ir vilką, paskui pasigiria, kad ir pats turi kailinius – labai šiltus ir gražius, kuriuos močiutė buvo pasiūdinusi jo tėčiui.
Su šiltais kailiniais Kristupui žiema nebaisi, bet vis tiek jam labiau patinka vasara, kai su mylimiausiu žaislu, purškiančiu vandenį, sode galima taškytis, laistyti žoles, gėles ir medžius. Tik gaila, kad vasarą nereikia eiti į darželį. Tuomet Kristupas pasiilgsta savo draugų, o labiausiai – Akvilės, su kuria žaidžia, šnekasi, seka pasakas ir pasakoja savo pramanytas istorijas.
Kovo 8-ąją Kristupas dalyvavo koncerte Jurbarko kultūros centre – stovėjo didelėje scenoje, o pilna salė žiūrovų klausėsi jo pasakos. Paskui prapliupo plojimai, ir Kristupui buvo labai smagu, kad jo pasaka visiems patiko.
Ignas seka pasaką be galo
Ignas Šiaulinskas – Viešvilės pagrindinės mokyklos trečiokas, jo mokytoja Kristina Budriuvienė, o „Tramtatulio“ konkursui Igną paruošė lietuvių kalbos mokytoja Danutė Sabonaitienė.
„Laba diena! – drąsiai sveikino Ignas „Tramtaulio“ dalyvius, žiūrovus ir komisiją. – Man devyneri metai. Mano močiutei – šešiasdešimt penkeri, o seneliui gal kiek ir daugiau. Vasarą jie šventė savo vestuves. Jie važiavo į povestuvinę kelionę ant Rambyno kalno. Mane irgi pasiėmė kartu, juk seneliams be manęs liūdna. Močiutė parodė Bitėnuose gandrą, kuris mane tėvams atnešė. Senelis parodė Sidabrinį kalną, o močiutė papasakojo apie jį padavimą. Norit? Ir aš jums papasakosiu. Tai klausykite, o jei ką primiršiu, manęs neskubinkite. Taigi…“
Ir paporino Ignas padavimą, girdėtą iš močiutės. Paskui iš kišenės ištraukė akmenėlį, parsivežtą nuo to kalno: „Nežinau, ar tai užburto vestuvių vežimo liekanos. Klausiau dėdės Ryčio, archeologo, sakė, kad panašu!“
Tada Ignas pradėjo sekti pasaką be galo. Sekė ir sekė – Ignui knieti išpasakoti visas gražias istorijas, girdėtas iš savo senelių ir dėdžių, kol komisija pasakė „gana“ – nes ir kiti pasakoriai turi ką papasakoti.
Titas auga dainuodamas
Titas Gabartas – dainininkas. „Tramtatulio“ konkursui jį parengė „Nykštuko“ muzikos vadovė Laima Kaminskienė. Titas dainavo dvi daineles: viena – apie gandrą, kita – „Kai aš mažas buvau“.
„Dabar jau aš didelis!“ – išdidžiai sako berniukas ir ištiesia beveik visus vienos rankos pirštukus. Titui – ketveri.
Dainuoja jis seniai. „Kai Titas buvo lopšelinukas, dvejų metukų, eidavom pasiklausyti, kaip jis dainuoja“, – prisimena „Varpelių“ grupės auklėtoja Jolita Treinienė.
Dainelių mažą Titą išmokė jo senelis Ričardas. Ir dabar namie su seneliu Titas dainuoja, o dar – su sesute Vasare. Titas pasakoja, kad sesė Vasarė moka ir kitokių dainų, o kartu jiedu dainuoja apie lietų.
„Lietuti, tu nelyk, mums saulutės nebaidyk!“ – uždainuoja Titas. Taip smagu augti su dainomis!
