Pusantro tūkstančio skautų balandžio 27-ąją Jurbarke šventė Jurgines – savo globėjo švento Jurgio dieną. Skautai ne tik šventė, bet ir išradingai padėkojo juos priėmusiam miestui – renginį pavadino Jurbarko garbei „Kur Jurgis, ten ir Barkus“.
Pilietiško ir veiklaus jaunimo rengiamos tradicinės Jurginės kasmet keliauja vis į kitą kraštą. Jurbarke vykusi šventė – jau dvidešimtoji.
Į jubiliejinį susitikimą pas Jurgį ir Barkų suplūdo daugiau nei pusė Lietuvos skautijos – apie pusantro tūkstančio skautų. Daugiausia, beveik 300 dalyvių, atvyko iš Panevėžio krašto.
„Pirmą kartą šventė vyko Tauragės krašte, kuriam ir priklauso Jurbarkas. Kad surengtumėme tokio dydžio šventę, reikėjo nemažai žmogiškųjų išteklių ir kompetencijos. Pernai metais pajutome, kad turime pakankamai stiprią vadovų komandą ir esame pasiruošę priimti šį iššūkį ir pakviesti visos Lietuvos skautus į svečius“, – sakė viena iš organizatorių Milda Bacevičiūtė Miliūnė.
Tyrinėjo miestą
Šventė prasidėjo iškilminga eisena per Jurbarką. Ją sekė tradicinė skautiška rikiuotė, su vėliavų pakėlimu, himno giedojimu, svečių kalbomis ir būrių raportais.
Vėliau šią šventišką dieną palaimino ekumeninės pamaldos su skambančiomis giesmėmis. Po jų skautai skirstėsi į programą amžiaus grupėmis.
Jaunesnieji skautai (nuo 6-erių iki 10-ies) šurmuliavo dvaro parke, kur įvairiomis veiklomis „budino milžinus“ – mušė afrikietiškus būgnus, šoko ir gamino prisiminimo darbelius.
Kiek vyresni skautai mažomis komandomis iškeliavo į miestą ieškoti lankomų vietų ir atlikti įvairių užduočių. Jiems kelią rodė išmaniųjų telefonų programėlė.
Patyrę skautai, kuriems nuo 13-ikos iki 18-os, pirmiausia keliavo į Vytauto Didžiojo progimnaziją žiūrėti „Vaivorykštės“ spektaklio, po kurio laukė daug veiklų viešojoje bibliotekoje ir prie jos. Dalį programos vedė „Prisijungusi Lietuva“ – Audrius Bružas ir Jurgis Didžiulis, kurie skaitė įkvepiančias paskaitas. Taip pat buvo galima išbandyti įvairias naujausias technologijas, pavyzdžiui, virtualios realybės akinius.
Suaugę skautai ir vadovai, kurie nelydėjo vaikų, susipažino su Jurbarko krašto istorija muziejuje.
„Organizuojant šventę reikėjo pasirinkti temą. Jurgio ir Barkaus padavimas atspindi Jurbarko pavadinimo atsiradimą, yra žaismingas ir įsimenamas, tad puikiai tiko. Visos Jurbarko įstaigos ir organizacijos buvo nusiteikusios pozityviai ir geranoriškai padėjo. Sunku net visas išvardyti. Nuo savivaldybės ir seniūno, su kuriais buvo derinami dokumentai, leidimai, įvairūs ūkiniai klausimai, iki sporto centro, kuris ne tik paskolino reikiamos įrangos, bet ir vedė užsiėmimus laisvalaikio zonoje“, – sakė Milda.
Organizatoriai dėkoja Jurbarko r. policijos komisariatui už saugiai palydėtą eiseną. Jurbarko vandenų darbuotojams – už atvežtą didelę statinę geriamo vandens, kurio taip reikėjo karštą dieną. Skautė įsitikinusi, kad šventė anksčiau ar vėliau į Jurbarką sugrįš. Skautija yra suskirstyta į dešimt vienetų pagal apskritis, o šventė keliauja per jas paeiliui. Todėl tikėtina, kad Jurbarke uniformuotą jaunimą dar išvysime.
Po paslapties skraiste
Pasakodama apie skautus Milda tikina, kad organizacija pilna paslapčių. Tačiau visos jos – geros.
„Daug visokių paslaptėlių ir tradicijų, kurios iš šono gali pasirodyti keistai ar bent jau intriguojančiai. Tuo jos ir yra žavingos, kad daugumą galima išsiaiškinti tik tapus skautu. Bet viskas turi paslėptą prasmę ar atspindi kažkokias vertybes, turi ugdomąją vertę. Pavyzdžiui, skautai vienas kitą vadina broliais ir sesėmis, nepaisant amžiaus ar rango. Šitaip panaikinami barjerai, stiprinama pagarba vienas kitam ir pabrėžiama, kad susitelkdami į tai, kas mus vienija, o ne skiria, esame vienos didelės šeimos nariai“, – tikino pašnekovė.
Pasak skautės, niekada nėra per vėlu pradėti skautauti, o pats skautavimas yra puiki gyvenimo mokykla, moralinis kompasas ir smegenų atpalaidavimo nuo kasdienių rūpesčių būdas.
Lukas PILECKAS
