Jau ne pirmus metus lietuvių liaudies tradicijas puoselėjantiems vaikams folkloro kolektyvų vadovės rengia vasaros stovyklą „Mikutis“. Šią vasarą stovyklautojai savo palapines pasistatė ir smagiai šoko Klangiuose, Irmos ir Airido Svetlauskų kieme.
Pavadinimą stovykla gavo nuo Mikutyne vadinamos sodybos prie Vadžgirio, kur keletą metų vaikai stovyklavo. Bet šįmet visa garsi ir linksma „Mikučio“ kompanija nusibeldė į kitą rajono galą – į Klangius už Veliuonos.
„Mikučio“ stovykloje ir šįmet susitiko Jurbarko kultūros centro vaikų folkloro kolektyvų „Pasagėlė“ ir „Imsrė“, Vadžgirio „Šebukų“ ir Veliuonos kultūros centro vaikų teatro dalyviai, o susitikimo malonumą ir stovyklavimo džiaugsmus jiems surengė vadovės – Aušra Masteikaitė Mičulė, Birutė Bartkutė, Lina Lukošienė ir Irma Svetlauskienė.
Ši stovykla, pasak „Pasagėlės“ vadovės A. Masteikaitės Mičulės, suteikia galimybę vaikams patirti ir pajusti daugybę tų dalykų, apie kuriuos jie išgirsta mokydamiesi ir atlikdami folkloro kūrinius. Tik pats basas bėgiodamas po pievą ar stypčiodamas po ražieną, tik sulytas iki siūlo galo ir suradęs išeitį, ką dabar daryti, suprasi piemenėlio dalią – ir daina tuomet kitaip skambės.
Kadangi stovykla prasidėjo prieš Jonines, vadovės vaikus ruošė šią šventę atšvęsti kaip pridera – su visomis tradicinėmis apeigomis ir – svarbiausia – kad visi dalyvautų, nes žiūrovų Joninėse niekada nebūdavo. Tad vaikai su vadovėmis Aušra ir Lina mokėsi šokių ir dainų, kartu su žolininke Sigita Grigaliūniene pynė vainikus, o su tautodailininku Zigmu Morlencu pastatė vartus, pro kuriuos per Jonines visi turi įeiti – tokia tradicija.
Pavakare sodybos šeimininkas Airidas iškūreno pirtį ir visi smagiai išsivanojo, mat ir senovėje lietuviai švęsdavo tik švariai išsiprausę. O kai sutemo trumpiausia metų naktis, stovyklautojai plaukti Nemunu paleido žolynų vainikus.
Klangiuose jaunimas mokėsi ir amatų – tradicinių ir modernesnių. Keramikė Angelė Orlovskytė į stovyklą atsivežė molio, kartu su vaikais jį minkė ir lipdė. A. Masteikaitė Mičulė, pastaruoju metu itin susižavėjusi vytinėmis juostomis, džiaugėsi, kad ir vaikams pavyko nusivyti virvelių su kaladėlėmis ir pasipuošti gražiomis apyrankėmis. „Imsrės“ vadovės B. Bartkutės pamokyti vaikai pjaustė ir vėrė šiaudus – iš jų galima daug grožybių padaryti. Iš Rumšiškių atvažiavęs Jonas Aliulis padabino vaikus žalvario žiedeliais. O Irma ir Airidas Svetlauskai sudomino stovyklautojus lėlėmis – gražių gražiausių pridarė jų, rodos, iš nieko – plastiko, skudurėlių ir kitokių atliekų.
Baltijos „Gyvenimo meno“ labdaros ir paramos fondo savanoriai stovyklautojams surengė Neagresijos programos seminarą, apie tai, kaip išvengti pykčio, įtampos ir įniršio. Patarimai, ką valgyti, kiek miegoti, kaip kvėpuoti, kad nebūtum piktas, buvo pateikti žaidybiškai, tad dalyvauti seminare buvo taip pat smagu, kaip, sakykim, šokti. O šokama stovykloje buvo daug – nuo lietuvių liaudies iki Lotynų Amerikos šokių.
Daugybę įspūdžių paliko naktinis žygis į Veliuoną, bet įspūdingiausia tai, ką stovyklautojai pamatė Veliuonos dvaro rūsiuose. Nakčia stovyklautojai ten sutiko vaiduoklių ir visokių kitokių siaubūnų, o iš tiesų siaubo istoriją rūsiuose kūrė Tamošių kaimo vaikai, visus įtraukę į šiurpuliukus keliantį vyksmą. Tamsoje girdėjosi spiegimas, o kai kurie bėgo „gaivintis“ į šviesų kambarį.
Paskutinę dieną vaikai, pasak vadovės Aušros, žaidė teatrą – patys grimavosi, prisitaikė kostiumus iš to, ką turėjo, ir sodybos kluone suvaidino „Sakmę apie pasaulio sukūrimą“.
Etnokultūrinės stovyklos „Mikutis“ programoje buvo ir rašytojo Petro Cvirkos sodybos lankymas, ir filmų naktis, ir – visko tiek daug, kad ne visus norus per savaitę spėta įgyvendinti. „Pasagėlės“ vadovė dar svajojo su vaikais nueiti iki Vilkijos. Kelias neartimas, bet nepaprastai gražus. Šią kelionę „Mikutis“ atidėjo rugpjūčiui.