Nors sunkmetis gerokai apribojo rajono kultūros darbuotojų galimybes, bendruomenei padedant, kone kiekvieną savaitgalį Jurbarko kultūros centre skamba muzika, dainos ir aidi žiūrovų plojimai. Vieną lapkričio savaitgalį jie buvo ypač karšti – jurbarkiečius į nepakartojamą renginį pakvietė trisdešimtasis respublikinis tautinių šokių festivalis „Mituvos sūkuriai”.
Mituva – nedidelė, tačiau srauni upė. Vėlų rudenį iš jos kilte kyla gyvybės pilno vandens sūkuriai. Tokie pat smagūs sūkuriai kultūros centro scenoje sukasi jau trisdešimt metų. Respublikinio tautinių šokių festivalio „Mituvos sūkuriai” sumanytoja Ada Baublienė, kurią ta proga pasveikino ir šokėjai, ir kultūros darbuotojai, sakė niekada nemaniusi, kad tautinis šokis Jurbarke sukurs tokias ilgalaikes tradicijas.
Šiemet į festivalį susirinko kaip niekada daug kolektyvų. Iškilmingai pradėję festivalį aranžuota liaudies daina „Pjaun broliukai”, jau seniai tapusia neoficialiu Jurbarko himnu, tautinių šokių kolektyvo „Mituva” šokėjai šventei uždavė aukštą toną, tačiau svečiams nebuvo suku jį išlaikyti. Vienas po kito scenon lipo bičiulių kolektyvai – A. Baublienės vadovaujamas „Veliuonietis”, Jolantos Telišauskienės „Nemunėlis” ir artimiausi kaimynai – Tauragės kultūros centro pagyvenusių žmonių tautinių šokių grupė „Vėjava”, vadovaujama Birutės Sagatauskienės. Tarytum vėjo šuoro nuo pajūrio atpūsti į sceną su didžiausiais trenksmais įbildėjo jauni ir linksmi Kretingos „Tonciaus” šokėjai.
Pirmą kartą į respublikinį liaudies šokių festivalį „Mituvos sūkuriai” iš Sūduvos krašto atvažiavę Marijampolės kultūros centro šokių grupės „Jotvingis” šokėjai jurbarkiečiams atvežė klumpę – sako, šokėjams dažnai batai suplyšta, tai tegul jie visada atsargoj turi stiprią medinę klumpę. Pirmą kartą į šią liaudies šokių mėgėjų šventę atvyko ir Grigiškių liaudies šokių kolektyvas „Trepsis”, vadovaujamas Anicetos Čekanauskienės.
Tačiau bene labiausiai jurbarkiečius pradžiugino Panevėžio bendruomenės namų šokių kolektyvas „Verdenė”, parodęs, ką iš tiesų reiškia jaunatviškas veržlumas ir profesionalumas. Choreografo Vytauto Murausko šokėjai scenoje dūko taip, kaip kažkada gegužinėse dūkdavo bernai ir mergos – iki devinto prakaito, iki visiško išsekimo, smagiai skambant liaudies dainai „Dūla dūla, du į krūvą” ir audringoms žiūrovų ovacijoms.
Padėkoti svečiams ir festivalio organizatoriams atėjęs meras Ričardas Juška sakė suprantąs, ką šiais nelengvais laikais reiškia rengti tokią didelę respublikinę šventę. Renginį surengti padėjo rajono savivaldybė, kultūros centras, turizmo informacijos centras, tačiau didžiausią kraitį „Mituvos sūkuriams” sudėjo Jurbarko verslininkai ir šokiui neabejingi žmonės. Festivalio šeimininkai – „Mituvos” šokėjai apėjo visas didžiąsias įmones, prašė prisidėti savo bičiulių, draugų, patys dėjo litą prie lito, todėl šventė buvo puiki, o žydelis Maušas iš savo gėrybių pilno krepšio ne tik vaikams saldainėlius barstė. Vieniems silkių „bačkelę” kyštelėjo, kitiems degtukų dėžutę dovanų įbruko, o žiovaujantiems skatinančiųjų – aktyvuotos anglies tablečių pasiūlė. Besilinksminant dvi su puse valandos vienu atsikvėpimu pralėkė, o namo besiskirstantys žiūrovai džiaugėsi tokį gražų koncertą pamatę.
Daiva BARTKIENĖ
