Muziejai yra visiems, tad ir Tarptautinę muziejų dieną muziejininkams neišeina švęsti vieniems. Tad gegužės 18-ąją ne tik nemokamai atveriamos ekspozicijos, bet ir įvairiais renginiais, kartais net nesigiminiuojančiais su muziejininkyste, viliojami lankytojai. O ką daryt? Muziejų Lietuvoje, pagal oficialiąją statistiką, apie pusseptinto šimto. Ir savo savivaldybėje priskaičiuotume netoli dešimties – su padaliniais, bet be mokyklinių, kurie, beje, šalies muziejų statistikoje sudaro apie pusę.
Pakeitė pavadinimą
Buvo ir daugiau ir, neabejoju, gerų renginių, bet aprėpiau du. Pasirinkau dažniausiai lankomą ir nė karto nenuvylusį muziejų bei tą, kuris arčiausiai mano namų. Tačiau arčiausias su dalimi eksponatų porai savaičių iš Smalininkų išsikomandiravo į Jurbarką.
Penktadienį Jurbarko viešojoje bibliotekoje buvo atidaryta ir iki gegužės 31 d. veiks Justino Stonio senovinės technikos muziejaus ekspozicija „Ir daiktai ieško namų“.
Kad muziejus pakeitė pavadinimą, renginyje patvirtino naujoji jo vadovė Danguolė Stonytė. Gal nelabai ir nustebino, nes ir iki šiol muziejus dažnai buvo vadinamas tiesiog Stonio muziejumi. Nelabai ką ir buvo nustebinti – atėjo beveik tik „palaikymo komanda“, buvusi Stonio užnugaryje ir likusi, dar vienas kitas. Prie „užnugario“ skirtini ir meras, seniūnas, Seimo narys, nors pats muziejaus įkūrėjas, yra tekę girdėti, ne visada juos vadino palaikytojais.
Viešoji įstaiga Senovinės technikos muziejus įkurta prieš 20 metų, sukaupta per 24 tūkst. eksponatų.
Pustrečių metų dirbęs kartu su muziejaus įkūrėju Jonas Mockus dabar dažnai pats vienas priima lankytojus – smalininkiečius, užvažiuojančius ir specialiai atvažiuojančius, pavienius, šeimas ir keliaujančius su turizmo agentūromis, lietuvius ir užsieniečius.
„Kviečiame moksleivius aplankyti mūsų muziejų, prisiliesti prie senelių ir prosenelių širdies, kurią jie paliko ir šioms kartoms“, – sakė Jonas. Paskui – paskaita apie senovės gyvenimą, susirinkusiesiems žinomą ir pažįstamą. O jaunimo nebuvo, ir vargu ar juos būtų sudominusi ilgoka, nors su dainuojamaisiais intarpais, paskaita.
Nors kai kurie eksponatai, atitinkamai pristatyti, jauniems galėtų tapti tikra staigmena senovės gyvenimo.
Visa, kas ekspozicijoje, yra žmonių sudovanota muziejui per pusmetį, kai jam vadovauja D. Stonytė. Pirmąją dovaną gavo iš savo odontologės – 1938 m. pagamintą telefono aparatą, kurį buvo įsigijęs jos tėtis ir naudojo visą gyvenimą. Dukros galėjo jį išmesti, bet – „tėtis daug už jį mokėjo“.
D. Stonytė pasakojo, kad sužinoję, jog muziejus gyvas, daug žmonių jai dovanoja daiktus, kurių nenori išmesti, o jos pačios klausia, kada grįš į muziejų, į tėčio namus. „Turiu pasakyti, kad aš jau ten grįžusi – visa širdim, visomis mintimis, sumanymais, su visu išprotėjimu, kaip kad tėtis. Mielai grįžčiau ir fiziškai, kad ir šiandien, jei reikėtų, bet manau, kad dar nereikia. Esu labai dėkinga, kad paveldėjau ne tik muziejų, bet ir Joną“, – sakė ji ir dėkojo savivaldybei už etatą muziejui.
Grįžtant prie pavadinimų. Žmonės dalykus (muziejus irgi) vadina paprastai, įprastai ir linkę trumpinti dabar visuotinai įsigalėjusius labai ilgus pavadinimus. Oficialieji pavadinimai kartais keičiami dėl tam tikrų priežasčių. Taip nutiko Petro Cvirkos memorialiniam muziejui, kurį savivaldybės taryba 2022 m. pabaigoje patyliukais, tarsi slapčia, pervadino Klangių etnografine sodyba. O pernai rudenį atsirado dar vienas naujas pavadinimas – Istorinės atminties centras Lybiškiuose, nors šis naujas Jurbarko krašto muziejaus padalinys tebevadinamas, rizikuočiau lažintis, geležinkelio stotimi.
Premjera Grybo muziejuje
Vinco Grybo memorialiniame muziejuje šeštadienį, dalyvaujant gausesniam nei bibliotekoje būriui lankytojų, atidaryta paroda, leidžianti pamatyti pasaulio architektūros šedevrus. Tai šiauliečio Rimanto Minkaus pagaminti šventovių miniatiūriniai maketai – nuo Šventosios Šeimos bažnyčios Barselonoje, Paryžiaus ir Kiolno katedrų iki Šv. Petro bazilikos Vatikane ir šintoizmo šventyklos Japonijoje.
Neįtikėtini eksponatai! Netikėta ir jų kelionė į Jurbarką, juo labiau kad septynerius metus tuo užsiimantis ir apie 60 maketų padaręs meistras iki šiol niekur jų neeksponavo. Grybo muziejuje – premjera!
Muziejaus vadovė Rasa Grybaitė pasakojo su šiauliškiais Minkais susipažinusi pernai, kai jų šeima keliavo iš Šiaulių į šalies pietus pagal žento sudarytą maršrutą, kurio būtina stotelė buvo Grybo muziejus. „Įdėmiai apžiūrėję visas ekspozicijas, sustojo prie vitražų, ir Rimantas kukliai išsitarė, kad ir pats šį tą daro. „Kai pamačiau jo telefono ekrane nuotraukas, ką daro, sukirbo mintis Rimanto kūrinius atsivežti į muziejų“, – sakė dailininkė. Bet prisipažino dvejojusi, nes kai kurie objektai įspūdingi būna tik nuotraukose, o natūroje nuvilia. Tačiau šiauliečio namuose nustebo – kambaryje eksponuojama net 60 maketų. Į Vinco Grybo muziejų atkeliavo 28 – daugiau čia ir netilptų, nes reikia erdvės, kad būtų galima apžiūrėti iš visų pusių ir iš viršaus.
Rimantas Minkus pristatė, kad Jurbarke eksponuojamos 6 bažnyčios, 14 katedrų, 2 bazilikos, 2 cerkvės ir varpinė, 2 šventovės, ir apie visas pasakojo išsamias istorijas. Be abejo, jis išstudijavęs ne tik šių pastatų architektūrines konstrukcijas, bet ir Graziella Leyla Ciaga knygą „Įspūdingiausios pasaulio katedros“, kurią atvežė dovanų Jurbarko muziejui.
Pirmas jo darbas – Šventosios Šeimos bažnyčia Barselonoje. Pamatęs ją vienoje knygoje, negalėjo susilaikyti, pasiryžo padaryti jos maketą. Prakaitas sruvo dėl ypač kruopštaus darbo, susikaupimo, bet ir dėl atsakomybės – juk dirbo šventovę, Dievo namus. Ir padirbo!
Antonijaus Gaudi suprojektuota ir jam pačiam vadovaujant 40 metų statyta šventovė nebaigta iki šiol, nors stebina originalumu ir didybe. Renginio dalyviai smalsavo, kiek laiko prireikė Rimantui „pastatyti“ Sagrada Familia, ir jis sakė, kad prie šventovės paprastai dirba ir tris, ir iki trijų mėnesių – priklauso nuo daug ko, ir, žinoma, nuo įkvėpimo ir artimųjų palaikymo. O palaikymą jis visada turėjo. „Kai pradėjau tuos modelius daryti, žmona Zita dar dirbo. Kai ji išeidavo į darbą, man būdavo labai gerai, man niekas netrukdydavo, – šypsojosi meistras. – Zitai esu labai dėkingas. Ji yra mikrobiologė, ją galėtų erzinti kiekvienas nukritęs trupinėlis, bet man ji niekada nepriekaištavo.“
Kūrėju šiauliškis savęs nevadina. Kūrėjai, pasak jo, yra šventovių projektuotojai ir statytojai, o jis jų kūrinius tik sumažino. Kruopštumu jis visada pasižymėjo. Dar būnant vaiku, Rimanto susimeistrauti žaislai – traktoriai, kombainai (nes pirkti nebuvo už ką) traukdavo artimųjų ir mokytojų dėmesį. Baigęs mokyklą jis mokėsi juvelyrikos, metalo ir gintaro apdirbimo.
Smalsiausi parodos atidarymo dalyviai dar ilgai nepaleido Rimanto, klausinėjo, o kaip, o kodėl, o iš ko – vietos tyrinėjimui čia apsčiai.
Kiti, ne tokie smalsūs, žvilgsniu keliaudami per šventovių maketus, galėjo išgirsti architektūros istoriją.
