Vadžgirio sakralinės muzikos ansamblis birželio 24-29 dienomis su koncertine programa viešėjo Vokietijoje – Vareno-Muritzo, Šverino ir Hagenovo miestuose. Mus pakvietė Gustav-Adolf fonde besidarbuojantis ir Jurbarko evangelikų bažnyčioje pas kunigą Mindaugą Kairį dažnai apsilankantis pastorius Uwe Haberland bei Mecklenburgo regione fondui atstovaujanti ponia Magdalene Hartig ir jos vyras pastorius Klaus Hartig.
Iš Vokietijos paskambinusi moteris pasakė, kad suorganizavo koncertą Hagenovo mieste, ir pridūrė, kad Hagenovas – kaip kaimas, jame vos 12000 gyventojų. Aš nusijuokiau ir paklausiau, kaip tuomet reikėtų vadinti Vadžgirį – gal vienkiemiu…
Pirmasis muzikinis sustojimas laukė kurortiniame Vareno-Muritzo mieste. Buvome pakviesti giedoti Švč. Marijos bažnyčioje vyksiančiose sutuoktuvėse. Nuotaka buvo vokietė, jaunikis – olandas, vargonininkas – iš Anglijos, o choras – iš Lietuvos.
Po ceremonijos dvi valandas plaukiojome laivu po didžiausią Vokietijos ežerą Muritzą, po pietų apžiūrėjome labai jaukų ir gražų senamiestį. Didžiausią dainininkų susižavėjimą sukėlė laivų sraigtų gamykla ir patys sraigtai – nenusakomo dydžio. Labai smagu buvo sutikti Švč. Marijos bažnyčios zakristijoną lietuvį, kuris į Vokietiją atvyko prieš 48 metus. Jam prakalbus lietuviškai, pro vokišką akcentą netruko prasiveržti suvalkietiška šnekta.
Šeštadienį anksti rytą išvykome į Šverino miestą (apie 100 000 gyventojų), kur nuo pavasario vyksta gėlių ir sodų šventė BUGA. Gustav-Adolf fondas šioje šventėje pristatė savo rengiamus ir įgyvendinamus projektus, dalyvius, partnerius. Mūsų misija – šventės dalyvius sukviesti bendrai pabūti ir pagiedoti. Giedojome „Kirche am Ufer” keturis koncertus ir sulaukėme daugybės komplimentų, klausimų, kur yra Lietuva ir kodėl mes taip gerai kalbame vokiškai? Buvo daugybė nuoširdžių rankų paspaudimų, lietuvišką muziką priėmė itin šiltai.
Toje šventėje sutikome moterų chorą „Liepos” iš Vilniaus ir Rasą Mikalajūnienę, puslapio www.choras.lt administratorę, kuri pernai rudenį vykstant festivaliui „Te Deum laudamus” viešėjo Vadžgiryje ir Veliuonoje.
Vakare atvykome į Hagenovo miestą, kur katalikų bažnyčios vargonininke dirba lietuvaitė Renata Klein. Nakvojome jos bičiulių šeimose ir buvome pamaloninti nepaprastai šiltu ir jaukiu priėmimu. Bevakarodami grojome kanklėmis ir sekminių rageliu, padainavome sutartinių ir pamokėme lietuviškų šokių. Renatos vyras pas juos gyvenusioms Rūtai, Angelinai ir Staselei pusryčiaujant net M-1 radijo stotį surado, kad jaustųsi kaip namie.
Sekmadienio rytą giedojome evangelikų bažnyčioje mišiose, o vakare toje pačioje bažnyčioje nuskambėjo mūsų koncertas – su kantičkinėmis giesmėmis ir kanklėmis bei afrikietiškais ritmais.
Atsisveikindami apsikeitėme natomis ir adresais bei idėjomis ateinantiems metams. Namo parsivežėme mielų įspūdžių ir gražios vokiškosios kultūros patirties.
Rugpjūčio 7 d. Vadžgirio sakralinės muzikos ansamblis vėl išvyks į Vokietiją. Kartu keliaus ir folkroko grupė „Kreizas”. Visas būrys Vadžgirio muzikantų vyks į Grossenhaino miestą, kurio kamerinis choras pernai vasarą viešėjo Vadžgiryje ir dalyvavo sakralinės muzikos festivalyje „Te Deum laudamus”. Manau, kad tie, kurie buvo festivalio koncertuose, gerai prisimena bendrai parengtą muzikinę programą ir svečių tariamus lietuviškus žodžius.
Vadžgiriečių Vokietijoje laukia 9 koncertai bei du seminarai gimnazijose apie lietuvių liaudies muziką ir instrumentus, susitikimai su bičiuliautis norinčiais chorais, apsilankymai mokyklose ir, be abejo, laisvalaikio pramogos.
Lina Lukošienė
Vadžgirio sakralinės muzikos ansamblio vadovė
