Po trejų metų į Jurbarką sugrįžusi Jolanta Kačerauskienė savo gimtajame mieste nepasiklydo: miesto stadionas, savivaldybė ir visa kita tebestovi, kur buvę. Bet ir pokyčių, pasak moters, nematyti ir jais nesidžiaugti negali. Kad ir elektriniai autobusai. Jolanta nusipirko metinį bilietą ir važinėja miesto autobusu į darbą. Patogu, pigu, ekologiška. Ir netgi komfortabilu, išlipus iš automobilio, be kurio Amerikoje šeima su trim vaikais neišsiverstų.
Čia mano vieta
Po trejų metų gyvenimo Jungtinėse Amerikos Valstijose Jolanta Kačerauskienė sugrįžo ir į savo ankstesnes – Jurbarko sporto centro direktorės pareigas. „Ir nepasiklydau, ir jaučiuosi gerai, – sakė ji. – Nebuvau visiškai atitrūkusi nuo Jurbarko ir nuo sporto centro. Sekiau savivaldybės internetinį puslapį ir feisbuką, žiūrėjau komitetų ir tarybos posėdžių transliacijas (tokia naujiena!), žinojau sporto centro visas veiklas ir džiaugiausi tuo, kas vyksta. Džiaugiuosi sugrįžusi. Neabejoju, kad mano vieta čia, Lietuvoje, o dabar – Jurbarke.“
Tai antrasis Jolantos sugrįžimas. Po studijų Lietuvos sporto universitete, 2001 m. ji išvyko gyventi ir dirbti į Šiaulius, ten sutiko savo vyrą ir 2005 m. persikėlė į Jonavą, o 2017-aisiais šeima įsikūrė Jurbarke.
Įšvykimai susiję su Jolantos vyro, kuris yra karškis, darbu. „Ne viską žinau, ką jis daro, bet žinau, kad dirba kariuomenėj, – šypsosi moteris. – Mano vyras Valdas yra Lietuvos kariuomenės puskarininkių korpuso atstovas, prieš trejus metus jis buvo paskirtas tarnauti Lietuvos Respublikos ambasadoje Vašingtone gynybos atašė JAV ir Kanadai pavaduotoju. Aš ir trys mūsų vaikai važiavome kartu. O grįžau kol kas viena, kadangi vyrui pratęsė tarnybą iki rugpjūčio, o vaikai liko pabaigti mokslus.“
Ne virtuvės fanė
Tik apie mėnesį jie gyveno Vašingtone, kol susirado butą McLean miestelyje, apie 40 minučių kelio automobiliu nuo Vašingtono. Į Vašingtoną važinėjo Jolantos vyras, o ji namie dirbo žmona ir mama. Iš pradžių, sakė ji, buvo iššūkių – reikėjo susirasti, kur gyventi, o paieškas lėmė… mokyklų reitingai. Su mokyklomis – tokia tvarka: gali rinktis, bet tik iš tų, kurios priskirtos tavo gyvenamajai vietai. „Pagrindinė ieškotoja buvau aš – analizuoti mokyklų reitingus ir parinkti tinkamiausias, o mums reikėjo trijų skirtingų: pradinės Vyčiui, progimnazijos Simui, o Viltei – gimnazijos“, – pasakoja Jolanta ir sako, kad pavyko – vaikams mokyklos tinka ir patinka.
Ir kitokių veiklų žmonos ir mamos pareigybėse buvo sočiai. „Tikriausiai niekada tiek nebuvau praleidusi laiko virtuvėje, nes nesu virtuvės fanė. Bet gyvenimas nurodė kryptį į virtuvę“, – šypsosi pašnekovė. Virtuvės fane ji ir netapo, tačiau ruošdavo sveikus ir šviežius patiekalus, nemaitino šeimos Amerikoje populiariu greituoju maistu.
„Penki žmonės, gamindavau tai, ką visi valgom: vištiena, ryžiai, būtinai – daug šviežių daržovių. Ir kiaulienos kepsnius, kuriuos ypač mėgsta dukra. Bet grilinti lauke, taip kaip čia, Jurbarkuose, savo kieme, ten neturėjom galimybės, gyvenome daugiabutyje, aštuntame aukšte“, – pasakojo Jolanta ir pridūrė, kad ypač jai ir trūko to savo namo ir savo kiemo.
Ir mašinoje teko praleisti daug laiko, vežiojant vaikus į treniruotes: veži vieną, paskui kitą, o trečias jau laukia, kol bus parvežtas. Nes Amerikoje nevaikštoma, ten važiuojama.
„Be automobilio neišgyventum. Į varžybas – trys valandos kelio, nes amerikiečiai nesako, kiek mylių, bet kiek laiko reikia važiuoti. Išvykdavom penktadienį, reikėdavo susirasti viešbutį, nes tai ne komandos rūpestis“, – pasakojo ji ir tvirtino nepastebėjusi parkavimo problemos: butai nuomojami su dviem vietomis automobiliui.
Ir aišku – krepšinis
Persikėlimą į Ameriką Kačerauskų vaikai priėmė nesunkiai. „Galbūt sunkiausiai Simas, kuris tada buvo trylikametis: kaip aš paliksiu draugus? Dėl anglų kalbos problemų kažkaip irgi nebuvo. Gyvenome ten tokioje daugiatautėje aplinkoje, kur ne visiems anglų buvo gimtoji. Mūsų mažasis – nė vieno angliško žodžio, įsodinau jį pirmą kartą į mokyklinį autobusėlį, pasimojavom, ir viskas. O grįžęs sakė: viskas gerai! Ten jam labai padėjo, gražiai priėmė, nė karto nebuvo, kad nenorėtų važiuoti į mokyklą, o po keturių mėnesių išgirdom vaiką kalbant angliškai“, – pasakojo moteris.
Ir vyresniesiems mokyklose patinka, ir dėl akademinių pasiekimų Jolanta neturi ko nerimauti: „Vyresnėliams labai patinka mokymo metodika, visas mokymo procesas. Jie susirado draugų, jie netgi norėtų ten pasilikti. Tik mažasis vis teiraudavosi, kada į Lietuvą. Ir, aišku, jiems patinka krepšinis“.
Amerikoje, pasak jos, tokių sporto centrų ir tokių kainų kaip mūsų sporto centre – penki eurai su trupučiu – nėra. „Ten ieškai sporto klubo arčiau namų, registruoji vaiką, moki mokestį. Tik dukra ir sūnus žaidė savo gimnazijos komandose, bet jų sezonas trumpas, nuo lapkričio iki vasario, paskui irgi pereidavom į sporto klubą, – pasakojo Jolanta, pasidžiaugė, kad vaikams gerai sekėsi, bet medalių parsiveš tik po vieną-du. – Medaliai, visokie prizeliai ten nėra labai populiaru, labai vertinama, laimėjusi komanda gauna taurę, ir viskas.“
Vakarų pakrantė – neįtikėtina
O pati Jolanta, Jurbarke žaidusi krepšinį, Amerikoje nesportavo, na, tik apie puodus.
„Baisu! – juokiasi ji. – Tik eidavau į baseiną. McLean miestelis didesnis už Jurbarką ir toks pat žalias. Oras irgi panašus, žiema būna, o pavasaris anksčiau ateina. Nustebino vadinamosios „snow days“ – jei labai daug prisninga, nereikia į mokyklą, nes nesaugu važiuoti – automobilių padangos į žiemines ten nekeičiamos. Vaikams patinka. Bet nėra daug tokių dienų, šiemet, atrodo, buvo tik viena. Jei daugiau, mokomasi nuotoliu. Kompiuterius visi gauna mokslo metų pradžioje, ir pamokose daug dirba su kompiuteriais“, – pasakojo Jolanta.
Visai kitoks peizažas ir oras Vakarinėje pakrantėje, kurią pamatyti šeima irgi nepraleido progos. „Praėjusią vasarą negrįžome atostogų į Lietuvą, nusprendėme pamatyti Kaliforniją, Arizoną, Nevadą. Nuskridome, išsinuomojome automobilį ir keliavome šešiolika dienų. Ar gražu? Didysis kanjonas – kažkas tokio, ko negali net įsivaizduoti, kai pamatai nuotraukoje. Nežinau, kaip žodžiais apibūdinti, kad taip gamtoje gali būti. Kažkas neįtikėtino!“ – įspūdžiu dalijosi moteris.
Galimybių visada yra
Jolanta neprisimena, kad svetimam krašte būtų buvę streso. Juk jei kas neaišku, pasigūglini ir išsiaiškini. Ne jos būdui pasiduoti stresui ir juo labiau demonstruoti jį artimiesiems ir aplinkiniams.
Gyvenimo gerumas yra paties žmogaus rankose, kad tik sveikatos būtų, o galimybių visada yra – tokia Jolantos filosofija.
„Kai baigiau studijas, dirbau fizinio ugdymo mokytoja, kai apsigyvenome Jonavoje, gavau fizinio ugdymo mokytojos vietą tik laikinai. Paskui netekau to darbo. Persikvalifikavau ir dėsčiau anglų kalbą, – pasakoja Jolanta. – Bet tik taip atrodo, kad dėl to persikvalifikavimo man puikiai ėjosi kalbėti Amerikoje. Patekus į anglakalbių šalį, būna sunkumų. Tačiau ar taip sutapo, ar visi amerikiečiai tokie šilti, kaip mano naujieji pažįstami, kurie stengėsi, kad aš juos suprasčiau. Labai džiaugiuosi tomis pažintimis, tikiu, kad ir nenutrauksim to ryšio.“
