Praėjusį šeštadienį Vinco Grybo memorialiniame muziejuje vėl buvo šventė – suaugusiųjų dailės studijos naujos parodos atidarymas. Šįkart dailininkės Rasos Grybaitės mokinės pristatė abstrakčiosios tapybos darbus, paroda pavadinta „Jausmų paletė“.
Šešioliktaisiais gyvavimo metais muziejaus suaugusiųjų dailės studija nėrė į vieną sudėtingiausių, daugiausia ginčų kėlusią ir tebekeliančią šiuolaikinio meno kryptį – abstrakcionizmą. Dar vadinamas bedaikčiu menu abstrakcionizmas nesusijęs su išore, nei su atrodymu „kažkaip“, nei su buvimu „kažkuo“. Vaizdą drobėje kuria linija, spalva, faktūra ar tekstūra ir jis labai subjektyviai kalba apie kūrėjo dvasinę patirtį. Paveiksluose reiškiamos emocijos, išgyvenimai, garsai ir kiti dalykai, kurie nematomi, tačiau labai aiškiai žmogaus jaučiami.
Jokia paslaptis, kad daugeliui žmonių tokio meno visai nereikia, absrakcionistinius paveikslus jie vadina nesąmone, užuot pabandę pasigilinti, pajausti, suprasti. Tai nėra lengva. Beje, kaip ir tapyti abstrakcionistine maniera – tą parodos atidaryme pripažino ir paveikslų autorės.
Šalia savęs pakvietusi savo mokines parodos atidarymą pradėjo dailininkė R. Grybaitė.
„Studija, kuri jau prieš šešiolika metų pradėjo čia savo įdomią veiklą – dailės mokymąsi, atlieka sudėtingą misiją. Muziejus labai didele dalimi remiasi į jus, nes jūs per metus turite paruošti darbus, kuriuos bet kokiu atveju, be jokių išlygų rodysime muziejuje. Noriu padėkoti jums ir pasveikinti su nauja paroda“, – sakė studijos vadovė.
Parodoje „Jausmų paletė“ pristatomi 21 autorės darbai, eksponuojami dviejose salėse – kai kurios moterys, nors iš pradžių nepatikliai žiūrėjo į naująjį studijos projektą, sukūrė net po kelis darbus.
Abstrakčiosios tapybos projektas buvo pradėtas 2014 m. rudenį. Kūrybos tema buvo įvardyta „Pasaulio sutvėrimas“. Bet ir pasaulis, ir jo atvaizdavimas mene daugeliui ne tik žiūrovų, bet ir kūrėjų yra susijęs su realiais ir visiems gerai atpažįstamais objektais.
„Iki šiol turėjome tik vieną panašų projektą – minint kompozitoriaus Šopeno 200-ąsias gimimo metines tapėme pagal jo muziką. Muzikos garsai diktavo ritmą, spalvines gamas ir kita. O dabar – jokio ramsčio, tik daug klausimų“, – prisiminė dailininkių mokytoja.
Abstrakcionizmas – tai menas be taisyklių ir ėjimas į baltą plokštumą – drobę, pasak R. Grybaitės, buvo labai individualus: vienoms pirmiausia spontaniškai gimė tekstūra, kitos braukė linijas, trečios taškė ir traiškė dažus. Bandydamos įžvelgti paveiksle „kažką“, kalbėjosi, filosofavo, mąstė, tyliai arba garsiai sprendė problemas, kaip ir apie ką prabilti paveiksle. Svarbu buvo suvokti, kad tas, daugeliu atvejų absoliučiai atsitiktines, dėmes drobėje – įgaubimus, išgaubimus, paliejimus ir nuvarvėjimus nebūtina įvardyti išorinio pasaulio vardais ir pavadinimais.
„Šios parodos darbuose, kaip ir visoje abstrakčiojo meno istorijoje, matyti didžiuliai išraiškų skirtumai. Vienuose paveiksluose akivaizdus spontaniškumas, kituose – tikslus planavimas ir nuoseklus rezultato siekimas. Ne visos autorės sugebėjo atsisakyti pažįstamų daiktų elementų ar išorinio pasaulio gamtinių formų – jos, kad ir supaprastintos matosi paveiksluose“, – sakė R. Grybaitė.
Tačiau studijos vadovė neabejoja, kad nepaisant gana sudėtingos pradžios ir skirtingų rezultatų, projekto dalyvės įsitikino, kad ir toks menas yra įdomus, išlaisvinantis vizijas, atpalaiduojantis dvasinę įtampą ir kūrėjui suteikiantis nepaprastai daug laisvės.
Projekto dalyvės abstrakcionizmo pradininko rusų dailininko Vasilijaus Kandinskio (1866-1944) minčiai, kad abstrakčioji tapyba yra sunkiausia iš visų menų, tačiau ir neneigia, kad dirbdamos pajuto abstrakčiosios kūrybos skonį ir grožį.
Studijos vadovė kvietė paveikslų autores pasidalyti su žiūrovais savo įspūdžiais, ir moterys pasakojo, kaip darbai keitėsi kas šeštadienį (suaugusiųjų dailės studija dirba šeštadieniais), kaip juos veikė kasdienės nuotaikos, jausenos, mintys. Ieškojimai vertė ne tik taisyti, bet ir „nužudyti“ paveikslą ir pradėti iš naujo. Žiūrovai sužinojo, kad atidžiai įsižiūrėję kai kuriuose darbuose galėtų išvysti kelis dažų sluoksnius, po kuriais paslėpti „nužudytieji“ kūriniai. Kai kurie paveikslai gimė paskutinį šeštadienį prieš parodos atidarymą, kai dar norėjosi kurti ir kurti. Abstrakcijoms išreikšti moterys atrado netikėčiausių priemonių – buvo minimas sukietėjęs dažymo volelis, banko kortelė (!), ir visos patyrė didžiulį kūrybos džiaugsmą.
„Buvo įdomu, kai nežinai, kaip turi būti. Bet labai džiaugiuosi, kad mano paveikslas labai man gražus“, – sakė viena studijos senbuvių.
Graži ir labai gera mintis atsakyti tiems, kurie nuvertina abstraktųjį meną. Kūrinys visų pirma turi patikti pačiam kūrėjui, o abstrakcionizmas, pasak R. Grybaitės, niekada nepretendavo būti toks, kad visiems patiktų. „Tai super subjektyvus menas. Bet abstrakcionistai visada teigė, kad gamtos kopijavimas yra toli gražu ne menas, o menas, kai sugebi kalbėti savo jausmais, savo vidumi, išreikšti savo jutimus, emocijas, perteikti to meto išgyvenimus“, – sakė dailininkė.
Danutė Karopčikienė
