Kliūčių ruožai ir karinė technika daugeliui siejasi ne su pramogomis, o su tarnyba kariuomenėje. Vis dėlto būtent tai pramoga pavertė vadinamojo tankodromo įkūrėjai Irenijus Čiuldys ir Alvidas Aleksandras Čiuldys. Tėvo ir sūnaus duetas jau prieš daugiau nei dešimtmetį aukcione Jungtinėje Karalystėje įsigijo neįprastą pirkinį – šarvuotį. Tiesa, iš pradžių minties apie verslo kūrimą nė nebuvo. Šarvuotis atkeliavo į tėvuku sūnaus vadinamo A. A. Čiuldžio kolekciją ir stovėjo tiesiog jo kieme.
Tankodromas, kaip jį pavadino patys Čiuldžiai, tai vieta, kurioje galima išbandyti įvairias karinio pobūdžio pramogas. Čia – ir pasivažinėjimas šarvuočiu, ir kliūčių ruožas, ir kitos pramogos.
Tankodromo idėja, kaip pasakoja A. A. Čiuldys, atsirado iš jo pomėgio kolekcionuoti militaristinę atributiką, tarp kurios – ne tik ženkliukai ar uniformos, bet ir sunkioji technika.
„Rusų laikas turėjau tokį ATL-49, tokį vikšrinį… tai ne šarvuotis, bet vadinamoji inžinerinė transporto priemonė. Norėjosi įsigyti geresnį, todėl įsigijome šarvuotį AFV-432, parsivežėme iš Anglijos. Matėme, kad daug kam patinka tokios atrakcijos ir iš laukų padarėme tokią erdvę: tai ir kalnai, ir trasos, ir beždžionių tiltas, ir pavėsinė 6 m aukštyje“, – sako A. A. Čiuldys.
Kaip paaiškina pašnekovai, šarvuotį į savo kolekciją jie įsigijo aukcione Jungtinėje Karalystėje prieš daugiau nei dešimtmetį ir tuomet nė neturėjo minčių apie jo pritaikymą pramogai.
Vaiką išmokyti vairuoti šarvuotį žada per penkias minutes
Tiesa, norint įsigyti šarvuotį Čiuldžiams teko susidurti ir su sunkumais. Jungtinėje Karalystėje įsigytas ir į Klaipėdos uostą atgabentas šarvuotis ilgą laiką įtarimų niekam nesukėlė: jis neužkliuvo nei budintiems muitininkams, nei kitiems pareigūnams. Keblumų, kaip sako pašnekovai, kilo tuomet, kai apie Jurbarke pastebėtą šarvuotį pranešė žiniasklaida.
„Esame ES nariai ir, vadovaudamiesi ES direktyvomis, pirkome iš anglų, Didžiosios Britanijos šarvuotį. Vadovaudamiesi direktyva, transportavome jį į Lietuvą. Paskui sužinojome, kad tuo metu ta direktyva dar nebuvo patvirtinta mūsų nacionaline kalba, nebuvo išversta į lietuvių kalbą“, – teigia I. Čiuldys.
Dėl šios priežasties, tvirtina pašnekovas, kaip jie vėliau išsiaiškino, dėl šarvuočio atgabenimo į Lietuvą reikėjo kreiptis į Lietuvos ūkio ministeriją, kuri turėjo išduoti importo licenciją.
Kadangi Čiuldžiai teigė besivadovaujantys ES direktyva, jų teigimu, kilo ginčas dėl to, ar šarvuotis į Lietuvą atgabentas legaliai.
„Išėjo toks prieštaravimas – lyg galime, lyg negalime. Tada kilo ginčas, kurio metu viskas buvo sustabdyta. Tai toks biurokratinis reikalas. Kai direktyva buvo išversta, procesas buvo nutrauktas ir viskas buvo atiduota. Tiesiog reikėjo išlaukti, kol direktyva buvo išversta. Gal buvo nemadinga taip iš karto priimti karinę techniką Klaipėdos jūrų uoste? Gal tai buvo toks valdžios pamokymas? Manau, kad tai – teisiniai aspektai“, – kalba I. Čiuldys.
Dabar Lietuvoje, pašnekovų teigimu, yra bent keturi pačių gyventojų įsigyti šarvuočiai.
Kiek kainuoja įsigyti šarvuotį, pašnekovai viso pokalbio metu atskleisti nesutiko. Anot jų, kadangi jų turimas šarvuotis aukcione pirktas jau prieš daugiau nei dešimtmetį, kai Jungtinė Karalystė dar buvo ES narė, dabar pateikti šias kainas nebūtų adekvatu.
„Kaip geras “, – juokiasi I. Čiuldys.
I. Čiuldys taip pat paaiškina, kad šie šarvuočiai nėra visiškai tokie patys, kokiais paprastai naudojasi kariuomenės.
„Karinė technika – tai tik pavadinimas. Taip, tai strateginė prekė, bet ji visiškai deaktyvuota, visiškai nekelia nacionaliniam saugumui jokio pavojaus. Šarvuotis daugiau naudojamas edukaciniais tikslais, kad asmuo galėtų susipažinti, kokia buvo technika, kokia yra tų metų laida. Duodame tą transporto priemonę pavairuoti, papasakojame apie vairavimo ypatumus, žinoma, vedame instruktažą“, – pasakoja I. Čiuldys.
Akivaizdu, vairuoti šarvuotį tikrai ne tas pats, kas sėsti prie automobilio vairo, bet, tikina I. Čiuldys, tai nėra taip sudėtinga, kaip būtų galima įsivaizduoti.
„Galėčiau pasakyti, kad 10–12 metų vaiką galėčiau išmokyti per 5 minutes. Geras instruktorius yra tėvukas, sekasi greitai“, – juokiasi I. Čiuldys.
is atkreipia dėmesį, kad pasivažinėjimas vyksta privačioje teritorijoje ir saugumas užtikrinamas jungtimis, kurios leidžia iškart išjungti šarvuočio valdymą. Kitaip tariant, šarvuotis iškart sustoja.
„Čia ne trinkelėmis vaikščioti ir ne su paprasta mašina važiuoti“
Beje, tokią pramogą išbandyti tiesiog šovus minčiai taip pat nepavyktų – tankodromas veikia tik pagal iš anksto sutartą laiką ir teikia tik iš anksto aptartas paslaugas ir pramogas.
„Mes dirbame pagal užsakymus. Nėra taip, kad mus čia rasite miegančius palapinėje ar bokšte. Klientas susisiekia su mumis, mes aptariame, ko jis nori, kokie yra lūkesčiai, kokios yra ekstremalumo ribos, ar dalyviai neturi sveikatos sutrikimų. Tada sudarome sutartį ir parenkame datą, kada bus įgyvendinta mūsų programa“, – aiškina I. Čiuldys.
Pasirinkus pramogas su šarvuočiu, sako jis, atvykusiesiems papasakojama apie patį šarvuotį, jo istoriją, paaiškinamos elgesio ir saugumo taisyklės.
„O paskui jau išmaudome, pavežame, išpurviname, elektra pakratome ir paleidžiame namo (dažniausiai pas būsimą žmoną)“, – juokiasi I. Čiuldys.
Anot jo, bene dažniausiai į tankodromą klientai atvyksta būtent švęsti bernvakarių. Tačiau taip pat pasitaiko ir mergvakarių, gimtadienių, vaikų stovyklų.
„Panelės tikrai ateina kovingai nusiteikusios. Negali sakyti, kad jos neateina. Kartais net nustembi, kiek jos gali daugiau nei “, – sako I. Čiuldys.
A. A. Čiuldys prisimena, kad kartą keturios merginos užsisakė pasivažinėjimą šarvuočiu pelkėmis gruodžio mėnesį: „Šalta, ledukas… dar atrodė nieko, bet kai pasakė, kad nori naktį… galvojau, kad tikrai nė viena su šarvuočiu nevažiuos.“
„Pasijutai nesaugus?“ – juokauja I. Čiuldys.
„Iš tikrųjų kai kuriems vyrams toli iki to“, – neabejoja A. A. Čiuldys.
I. Čiuldys patikina – pramoga nėra iš lengvųjų, tačiau visais atvejais ją stengiamasi pritaikyti prie pačių pramogautojų.
„Čia ne trinkelėmis vaikščioti ir ne su paprasta mašina važiuoti. Pagrindinis dalykas – važiuojant su šarvuočiu pirmame etape būti kėbulo dalyje saugiai įsirėmus, įsispyrus, užsisegus saugos diržus, kad asmuo neišlėktų.
Dėl tankodromo, kliūčių ruožo su klientu, kaip minėjau, diskutuojame telefonu, ar tikrai jie tai galės daryti, kokie žmonės dalyvauja, ar jie labiau linkę pailsėti, ar labiau linkę pasportuoti. Bendraudami susidarome įspūdį, nuomonę. Tačiau kartais nutinka taip, kad net ir stipriai pasportavę vyrukai nepraeina trasos“, – sako I. Čiuldys.
Kai kuriuos pramogautojus iš kliūčių ruožo yra tekę išprašyti
Anot jo, įveikti kliūčių ruožą kartais sukliudo ištvermės stoka, o kartais žmogų nugali baimės.
„Pavyzdžiui, turime užduotį – bėgimas su lagaminais per kalnus. Kartais žmones pagąsdiname, kad, pavyzdžiui, ten yra gyvačių. Jis iškart žiūri ne į rezultatą, o į tai, kur deda koją. Toliau yra elektros tinklas. Pasakome, kad jis tikrai yra stiprus, nors iš tikrųjų jis yra labai menkas. Žiūrime, kaip žmogus fobijas įveikia“, – sako I. Čiuldys.
Jis sutinka, kad didžioji dalis kliūčių vis dėlto reikalauja atletiškumo ir ištvermės, o ne jėgos, todėl tai, kad žmogus fiziškai yra stiprus, dar nereiškia, kad kliūčių ruožą įveiks lengvai.
Pašnekovai pastebi, kad kai kurie klientai atvyksta nusiteikę gana lengvai papramogauti – kliūčių ruože kai kurie bent iš pradžių būna linkę pokštauti ir į rekomendacijas pasiimti kuo daugiau vandens nekreipia dėmesio, o kartais netgi renkasi vartoti alkoholį. Vis dėlto, tikina I. Čiuldys, iš tiesų patekę į kliūčių ruožą, alkoholio atsisako ir surimtėja.
Jeigu vis dėlto kliūčių ruožas lankytojų nepriverčia susiimti, patys organizatoriai sako uždraudžiantys apsvaigusiems asmenims dalyvauti pramogose: „Tai nesaugu. Turėjome neblaivių klientų, kuriems sakai, bet jiems pro viena ausį įeina ir pro kitą išeina. Tiesiog neapsimoka konfliktuoti.“
Tokiu atveju visi pinigai, išskyrus rezervacijos mokestį, klientams grąžinami ir jų paprašoma išvykti.
Paklausti, ar pramogautojų požiūrį į tankodromą pakeitė Rusijos pradėtas karas Ukrainoje, I. Čiuldys sako, kad ši tema jautri ir skaudi, tačiau pramogautojų požiūrio tai nepakeitė.
„Galbūt jaunoji karta, auganti, jau mažiau žiūri į tą karinę techniką, o ta senoji jaunimo karta labiau mėgsta su ginklais „pakariauti“, šarvuočiu pavažiuoti“, – svarsto I. Čiuldys.
Degalų reikia daug, bet augančios jų kainos negąsdina
Paklausti, su kokiais sunkumais tenka susidurti turint šarvuotį, pašnekovai sako, kad vienas iš kylančių keblumų – šarvuočio gedimai. Vis dėlto jie to nevertina kaip itin didelio iššūkio.
„Jeigu technikai jau kažkas nutinka, tai taip, detalių paklausa nėra didelė. Bet ką jau mūsų technologijos leidžia, tai tas detales įmanoma išdrožti, išpjauti lazeriu. Ko pritaikyti nepavyksta, siunčiame“, – sako I. Čiuldys.
Kiek degalų reikia, norint pasivažinėti šarvuočiu? Anot A. A. Čiuldžio, kaip ir su įprastu automobiliu, tai priklauso nuo vairavimo ypatumų.
„Jeigu kvailiosi, tai kilometras – litras. Jeigu protingai važiuos, žinoma, mažiau. Viskas priklauso nuo važiavimo“, – aiškina A. A. Čiuldys.
Jeigu pramogautojai šarvuočiu norėtų važinėtis visą dieną, skaičiuoja pašnekovas, gali prireikti maždaug 0,5 t degalų. Augančios degalų kainos Čiuldžių nė kiek negąsdina – galiausiai už tai vis dėlto tenka susimokėti paslaugos pirkėjui.
Kol kas tankodromas nėra pagrindinė Čiuldžių veikla, tačiau, kaip paatvirauja I. Čiuldys, yra planų ir norų tai paversti pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu.
„Mums tai yra hobis vasarą. Manykime, kad ateityje bus pagrindinė. Yra tokia viltis, toks tikslas. Su tėvuku pamąstome, kokius tankodromo pertvarkymus atlikti, nes tai, ką dabar matote, yra pirminis etapas. Esame sumąstę, bet savo tikslų nenorime sakyti. Kaip sakoma, sėkmė mėgsta tylą. Mažiau reikia girtis, tada geriau sekasi“, – juokiasi I. Čiuldys.
Jis tai sako ne veltui. Tankodromo idėją, sako I. Čiuldys, nusižiūrėjo jame apsilankę pramogautojai, kurie vėliau taip pat įsigijo šarvuotį ir pradėjo vykdyti tokią pačią veikl
