„Stot! Teismas eina“, – skambėjo Jurbarko kultūros centro mažojoje salėje. Teisiamasis – Konstantino Glinskio teatro aktorius Juozapas Abromavičius. Kaltinimas – nuolat klastojo dokumentus ir gyveno prisidengęs svetimomis pavardėmis. Švenčiančiam 85-mečio jubiliejų Juozapui teismo posėdį surengė teatro bičiuliai, sveikino ir sveikatos linkėjo jo talento gerbėjai.
Be repeticijų
Kai ruošdamiesi jubiliejiniam vakarui K. Glinskio teatro aktoriai pasiūlė J. Abromavičiui ateiti parepetuoti, kur ir ką reikėtų pasakyti, senas scenos vilkas tik gūžtelėjo pečiais: „Negi aš toks durnas, kad jums neatsakyčiau.“
Juozapas tik atrodo rūstus ir rimtas – linksmas aktoriaus žodis užklumpa netikėtai ir taikliai. Ar daug rasi tokio solidaus amžiaus vyriškių, kurie sutiktų kolegės jubiliejaus paminėjime pasipuošti playboy kiškučio ausytėmis? Todėl ir Juozo jubiliejaus šventė negalėjo būti rimta ir solidi.
Ne itin solidūs teisėjai – teatro aktoriai Alvydas Šimaitis ir Giedrė Vasilijevaitė rūsčiai vardijo slapyvardžius, po kuriais visą kūrybinį laikotarpį slėpėsi J. Abromavičius.
„Motiejus, Ulinskis, Rubcovas, Izidorius Kisielius, Novikovas, Augustinas Varnas, Babrovas, Fiodoras Kovalenko, agentas, slapyvardžiu Duobkasys, dėdė Tomas, komendantas, Jurgaitis, Bekampis, pulkininkas Burlickis…“, – sąrašas, rodės, niekada nesibaigs. Kiek vaidmenų sukūrė artistas, niekas tiksliai nesuskaičiavo.
„Bandžiau skaičiuoti, bet pasimečiau užrašuose“, – sako J. Abromavičius, o teatro režisierė Danutė Budrytė-Samienė priskaičiavo netoli trisdešimties vaidmenų vien Jurbarko teatre.
Teisiamajam prisiekus, uždėjus ranką ant „Teatro istorijos“, sakyti tiesą ir tik tiesą ir iš karto prisipažinus, kad jam patiko gyventi svetimais vardais, pradėjo suktis prisiminimų, vaidmenų, humoro ir sveikinimų karuselė.
Bylos tomas po tomo krito ant grindų, kaltinimas po kaltinimo skambėjo iš teisėjų lūpų: kaltas, nes dingo iš įvykio vietos, kai vaikas būdamas pabėgo nuo scenos; kaltas, nes meilinosi našlei Normantienei ir siekė užvaldyti jos turtą spektaklyje „Pinigėliai“; kaltas, nes neturėjo leidimo ginklui „Barboje“, o gal net ką nors nušovė; kaltas, nes norėjo parduoti dukrą Agotą Bekampytę iš „Amerikos pirtyje“.
Teisėjų mestus kaltinimus paneigė liudininkai. „Pinigėliuose“ vaidinusi Adelė Zubačiova tvirtino, kad Juozukas buvo ir tebėra toks gražus, kad negalima jam atsispirti, todėl tikrai nekaltas.
Birutė Skandūnienė – Barbora iš spektaklio „Barba“ nepatvirtino buvusi Juozo nušauta, bet neneigė, kad šautuvas aktoriaus rankose iššovė užkulisiuose, tačiau visi liko sveiki. Trupinuką kaltas Juozelis B. Skandūnienės akimis buvo ir dėl gąsdinimo – po repeticijų skubančią namo tverdavo už kojų ir žinodamas, kad kolegė labai bijo šunų, imdavo amsėti.
Agota Bekampytė – Violeta Vaznytė bandė guostis dėl blogo tėvo Bekampio elgesio, tačiau greit buvo nuvyta nuo scenos.
Kaltinamojo naudai liudijo ir Domutė Mikelaitienė, tik sakė nesupratusi, kodėl Juozas, būdamas brandaus amžiaus, pradėjo „Rudens saulėje“ sienas visokiais nepadoriais žodžiais rašinėti ir širdeles piešti.
„Vienišas buvau“, – atsakė Juozapas.
Jubiliejinį vakarą jis tikrai nebuvo vienišas, nes jį supo kolegos, gerbėjai, draugai.
Gyvenimas su teatru
Kaltę dėl potraukio vaidinti galima būtų suversti ir genams. Pasak artisto, lyg ir yra kažkada girdėjęs, kad jo mamytė jaunystėje vaidindavusi. Veronika Girdžijauskaitė, o vėliau – Abromavičienė su vyru Juozapu prieškariu ūkininkavo Raseinių apskrityje, Šimkaičių valsčiuje. Moteris buvo ir žinoma audėja, jos darbai pasiekdavo ir Ameriką, o tėvas išmoko kalvystės amato, kas gelbėjo nacionalizavus ūkius. Šeimoje augo ir septyneriais metais jaunesnė sesutė Joana Marija, pasak Juozo, vaidinanti visą gyvenimą, bet ne scenoje.
Juozas gi pirmą kartą scenos jaudulio paragavo dar 1939 metais. Dūdlaukio pradžios mokykloje mokytojai statant vaidinimą jis gavo buržujaus rolę. Spektaklio premjeroje ir įvyko minėtas didysis pabėgimas nuo scenos, kai jaunasis aktorius išsigando salėje pamatęs tėvus ir išgirdęs jį šaukiančią sesutę. Tačiau po drąsinančio mokytojos, kurią, kaip sako šypsodamas scenos veteranas, mylėjo, bučinio į sceną grįžo. Visam laikui.
Kaime gyvenimas buvo aktyvus: mokytojais dirbo tikri švietėjai, ūkininkų rengiamuose patalkiuose rinkdavosi kūrybingas jaunimas ir vykdavo audringos „talaluškos“ su šokiais ir vaidinimais, pagardintos 300 g talpos monopolinės degtinės butelėliu visam būriui ir saldžios, moterų mėgiamos „braškės“ – alučio iš obuolių sulčių, cukraus ir mielių.
Juozapas ne tik stebėjo kaimo gyvenimą, bet ir pats siekė mokslų. I ir II gimnazijos klases baigė Eržvilko gimnazijoje eksternu, išlaikęs rusų kalbos, kurios visai nemokėjo, bet papuolė pas gerą egzaminuotoją, egzaminą įstojo į Vadžgirio progimnaziją, vėliau atvyko mokytis į Jurbarką. Čia pateko tiesiai į režisierės Onos Lukoševičiūtės statomą spektaklį „Atžalynas“. Deja, atmintis – užmirštuolė nebeleidžia prisiminti, ką vaidino.
Tėvų valia mokslus tęsė Raseiniuose. Po jų Juozapas metus mokytojavo Šimkaičiuose, kur bibliotekos vedėja Sirtautienė sugebėdavo su artistais spektaklį pastatyti per 2 savaites, o po to parodyti aplinkiniuose kaimuose. Šimkaičiuose užgimė idėja spektakliui apie Amerikos pakrančių apsaugos tarnybą. J. Abromavičiui gavus pasiūlymą vykti mokytis į Vilnių, į juridinę mokyklą prie Teisingumo ministerijos, šią idėją jis atsivežė į sostinę ir su bičiuliais pasisamdę teatro aktorių Saulevičių kaip režisierių spektaklį pastatė ir vaidino Vilniuje.
Baigęs mokslus Juozapas 1955 m. atsidūrė Jurbarke. Dirbo teismo vykdytoju, vėliau – juristu Žemės ūkio valdyboje ir Žemėtvarkos skyriuje, kuriame sulaukė pensijos ir dirbo 11 metų, iki 2001-ųjų.
Nuo pat atsikėlimo į Jurbarką J. Abromavičius vaidino dramos būrelyje, o nuo 1959 metų – atidarytame liaudies teatre. Teatro veteranui teko dirbti su režisieriais Algirdu Pauliukaičiu ir Antanu Švedu.
Artistas prisimena, kad pas A. Pauliukaitį tekdavo pirmiausia išmokti tekstą, vykdavo ilgi teksto skaitymai, spektakliai būdavo grandioziniai, kelių dalių, į peržiūras atvykdavo komisijos iš rajkomo. Tada net spektaklio plakatą turėdavo valdžia patvirtinti, tad aktoriai scenoje vengdavo improvizuoti, kad neprisišauktų bėdos.
Būdavo ir gerų dalykų – spektaklių režisuoti atvykdavo Antanas Gabrėnas ir Leonardas Zelčius iš Kauno dramos teatro. J. Abromavičius vaidino ir su žymiais Lietuvos aktoriais – Vilniaus dramos teatro artistu Jonu Kavaliausku ir Kęstučiu Geniu iš Kauno dramos teatro.
„Scenos partneriai turi bendrauti akimis. Su J. Kavaliausku vaidinti buvo labai sunku – jo akys buvo labai stiprios ir negalėdavau atlaikyti žvilgsnio“, – prisimena Juozapas.
Pirmasis spektaklis su režisiere Danute Budryte-Samiene – „Lietuvaitės“ 1988 metais.
Mylimieji
„Ką tuo metu vaidindavau, tas vaidmuo ir būdavo mylimiausias“, – rolių nesureikšmina senasis artistas.
Vienas garsiausių spektaklių – „Sūnus paklydėlis“, kurį filmavo ir rodė per televizorių. Po šio spektaklio Juozapą net Šiauliuose gatvėje atpažino.
„Be galo malonu buvo“, – šypsosi Juozas, o kipšiukai akyse kadrilį šoka.
Pasak J. Abromavičiaus, visokių bjaurybių yra daug privaidinęs – toks jau tipažas: karininko, piktadario. Pas režisierių A. Pauliukaitį vos vieną teigiamą personažą spektaklyje „Palata“ suvaidino. Gal su amžiumi gerumo daugiau veide atsiranda, tad atsirado ir daugiau gerų personažų – kerdžiaus Ignaco, senelio Roko.
J. Abromavičius apdovanotas daugeliu diplomų ir raštų, kultūros žymūno ženkleliu, Kazimieros Kymantaitės diplomu, teatro nominacijomis „Vanduo“. Dideliu pripažinimu galima laikyti ir teisę vaidinti Bekampį 2009-aisiais Vilniuje pastatytame jungtiniame Lietuvos mėgėjų teatrų spektaklyje „Amerika pirtyje“.
Mylimi Juozapo ne tik spektakliai, bet ir žmonės: su teatro kolega A. Šimaičiu visada smagu leistis į improvizacijas, teatro jauniklės – Jūratė Videikienė, Monika Buitkuvienė, Violeta Greičiūnienė ir kitos, pasak Juozo, šokinėja aplink, globoja – ar iš pagarbos, ar iš meilės – nežinia. Juozapas patarimų jauniesiems artistams nežarsto – kiekvienas turi gyventi savo galva. O „senoji teatro gvardija“ – A. Zubačiova, D. Mikelaitienė, Laimutė Ašmonaitienė, Judita Vilimienė, Juozas Kovera, Anicetas Masaitis – jau tikri profesionalai su kuriais kartu ne vieną dešimtmetį.
J. Abromavičius kikena į kumštį, kad ne jis teatre vyriausias, o prieš keletą mėnesių tokį pat jubiliejų atšventusi teatro primadona Birutė Skandūnienė.
Savąją primadoną – žmoną Albiną Juozas sutiko bibliotekoje jau eidamas 36 metus. Albina sako, kad jai Juozukas iš pradžių netikęs – visokių nepatinkančių savybių įžvelgusi. Tačiau nedidelės tos blogybės, matyt, buvo, kad kartu jau 50 metų gyvena.
Teko vaidinti ir A. Abromavičienei – ir mokykloje, ir teatre spektakliuose „Amerika pirtyje“ bei „Nakties paukščiai“, bet vėliau svarbesni tapo šeimos reikalai, o scena liko vyrui.
„Jis – labai kitoks. Labai ryškus skirtumas tarp žmogaus kasdienybėje ir scenoje“, – apie J. Abromavičių sako režisierė D. Budrytė-Samienė. Gatvėje sutiktas pilkas, ramus žmogus scenoje atsiskleidžia ypatingomis spalvomis ir charakteriais. Juozapo didžiulis darbas mokantis ilgiausius tekstus žodis į žodį, gebėjimas perkelti savo asmeninę patirtį personažui daro jį vienu įdomiausių teatro žmonių.
„Jis būna griežtas, geras, piktas, išmintingas. Jis ateina į teatrą ne iš pareigos, o dėl to, kad negali pilkoje kasdienybėje atskleisti savęs“, – gražių ir nuoširdžių žodžių scenos profesionalui negaili režisierė, teigianti, kad J. Abromavičius – vienas iš gražiausių tikėjimo teatru pavyzdžių.
Juozapo Abromavičiaus pavardė jau įrašyta visos Lietuvos teatro istorijoje. Ar dar vaidinsiąs?
„Esu labai silpnos valios. Jei būčiau merga, turėčiau krūvą vaikų. Todėl, jei kviestų, nesugebėčiau atsisakyti“, – juokauti nesiliauja artistas, improvizuotame teismo procese prisipažinęs, kad teatre yra ne kaltas, o laimingas.
Jūratė Stanaitienė
