Šeštadienį Lietuva minėjo Baltijos kelio 25-metį. 1989-ųjų rugpjūčio 23-ąją, minint Molotovo ir Ribentropo pakto 50-ąsiais metines, gyvoji Baltijos šalių žmonių grandinė nusitęsė nuo Vilniaus iki Talino. Šį unikalų kovos už laisvę ir valstybės nepriklausomybę reiškinį jurbarkiečiai paminėjo susikabinę rankomis ant Nemuno tilto.
Surengti Nemuno tilto kelio akciją sumanymas kilo Jurbarko kultūros centro darbuotojams, pagalvojusiems apie tuos, kurie negalės nuvykti paminėti Baltijos kelio ten, kur stovėjo prieš ketvirtį amžiaus.
„1989-ųjų rugpjūčio 23-ąją su jurbarkiečiu Kęstučiu Sutkum važiavome į Baltijos kelią – tuomet nebuvo jokių ryšio priemonių, nežinojome, kur stoti ir kibtis rankomis, todėl prieš pat 19 val. sustojome prie visai nepažįstamų žmonių.
Didžiausią, išties nepamirštamą įspūdį patyrėme grįždami: abiem kelio pusėm trimis eilėmis viena kryptimi vėžlio žingsniu slinko automobiliai – atrodė, kad ten suvažiavo visa Lietuva“, – pasakojo G. Zareckas.
Renginių organizatorius pakvietė jurbarkiečius paminėti trijų Baltijos tautų vienybės simboliu tapusią akciją ant Nemuno tilto – sujungti abu upės krantus gyva žmonių grandine ir būti tokiems pat vieningiems kaip tada.
Renginio organizatoriai netgi atrado simbolinių sutapimų: 1989 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos kelyje 2 milijonai žmonių rankomis susijungė 620 km nuo Vilniaus per Rygą iki Talino. Jurbarko kultūros centro darbuotojai pakvietė abiejų Nemuno pusių gyventojus sujungti upės krantus 620 metrų gyva grandine. Tikėtasi, kad bent jau tiek žmonių ateis „Nemuno tilto kelyje“ pareikšti savo pilietinę poziciją.
Šeštadienio vidurdienis ant Nemuno tilto atsitiktinių žiūrovų nepriviliojo: pūtė šaltas vėjas, o iš vakarų kilo audrą pranašaujantis debesis – atrodė, kad pilietiškų žmonių Jurbarke jau ir visai nebeliko. Tačiau ir prapliupus liūčiai, visur nušvito Trispalvės: su vėliavomis ant tilto kilo partijos Tvarka ir teisingumas Jurbarko skyriaus narių kolona, atžygiavo skautai, po vieną ir būreliais rinkosi lietaus neišsigandę tremtiniai, policijos pareigūnai, pedagogai, jaunos šeimos su mažais vaikais. Daugelio rankose pleveno lietuviškų spalvų vėliavėlės. Pakilią nuotaiką kurstė dainos, skambėjusios Baltijos kelyje prieš ketvirtį amžiaus.
Nebuvo nei kalbų, nei sveikinimų – tik renginio organizatorius G. Zareckas priminė, ko susirinkome, ir paprašė susikibti rankomis. Gyva grandinė nusidriekė tiltu per Nemuną. Nei kiek žmonių susirinko, nei kiek metrų liko iki kito upės kranto, niekas neskaičiavo, nes svarbu ne metrai, ir ne žmonių skaičius. Nemuno tilto kelias sujungė ne tik du upės krantus, praeitį ir ateitį, bet ir ant jo susirinkusių žmonių širdis – keletą minučių jos plakė vienu ritmu.
Į abi puses beveik nemažindami greičio lėkė automobiliai – tarsi gyvenimas, kurio niekaip nesustabdysi. „Jėga!“ – mojuodami Trispalve ant Nemuno tilto vienybe džiaugėsi šlapi, bet laimingi Jurbarko skautai. Baltijos kelias vyko tada, kai jie dar nebuvo gimę. Nemuno tilto kelias jiems leido pajusti, ką reiškia žmonių vienybė.
Magistralės Vilnius–Panevėžys 78,2 km šeštadienį irgi skambėjo jurbarkietiška šnekta, aidėjo mūsų krašto melodijos. Vietą, kurioje prieš ketvirtį amžiaus stovėjo rankomis susikibę jurbarkiečiai, žymi tautodailininkės Julijos Baranauskienės sukurtas medinis kryžius. Į šią vietą su Lietuvai užrašytais linkėjimais šeštadienį ir važiavo jurbarkiečiai.
Prisiminti Baltijos kelyje patirtą vienybę kartu vyko ir Jurbarko rajono savivaldybės administracijos direktorius Petras Vainauskas. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje pašventintą, lino juosta perrištą ir rugio varpa papuoštą juodos duonos kepalą jam įteikė Sąjūdžio kūrėja Angonita Rupšytė.
Įspūdinga šventė Baltijos kelio paminėti susiruošusių jurbarkiečių laukė prie Ukmergės piliakalnio, kur susirinko prieš 25 metus toje pačioje automagistralės atkarpoje stovėjusių vienuolikos šalies rajonų delegacijos. Iškilmingame minėjime koncertavo ir Jurbarko kultūros centro kapela „Santaka“.
Daiva BARTKIENĖ
ZJBS