Birželio 20 d. Veliuonos kultūros centre pristatyta Šarūno Šimulyno kūrybos paroda „Amžini keleiviai pagaliau sugrįžta“ oficialiai pradėjo šio menininko atminimo metus Jurbarko r. savivaldybėje. Šarūno Šimulyno metų paskelbimą, minint 85-ąsias gimimo metines, inicijavo Veliuonos kultūros centras kartu su bendruomene ir seniūnija. Parodą menininko gimtajame miestelyje parengė jo žmona Regina Šimulynienė ir dukros Ula ir Rusnė.
Įvairiapusis
talentas
Paroda „Amžini keleiviai pagaliau sugrįžta“ atspindi Veliuonoje užaugusio ir pasaulyje žinomo menininko įvairiapusį talentą – skulptūra, tapyba, grafika, poezija…
Šarūnas Šimulynas (1939–1999) gimė lietuvių kalbos mokytojos Aldonos ir ūkininko Justino Šimulynų šeimoje. 1945 m. šeimą karas išginė į Kauną, bet Šarūnui visada liko svarbi Veliuona – daug jo kūrybos vasarų prabėgo čia, kur obuolius nokino senelių sodas ir dideliais langais į Nemuną žiūrėjo gimtieji namai.
Š. Šimulynas studijavo Vilniaus dailės institute, studijos užsitęsė, nes apkaltintas antitarybine veikla buvo pašalintas, baigė tik 1965 m. 1969-ais tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, tačiau į oficialias sales jo kūryba įleista tik 1981 m.
Menotyrininkas dr. V. Poškus Veliuonos parodai parengtoje anotacijoje Š. Šimulyną vadina tipišku ir absoliučiai nebūdingu savosios kartos bei gyvenamojo meto menininku. Jo metas – tai ir gūdus stagnacinis sovietmetis,
kai laisva kūryba „buvo iššūkis prieš sistemą ir valdžią, prieš kanonus ir prietarus – galop patį save“, ir nepriklausomybę atgavusi Lietuva.
Tačiau V. Poškus pabrėžia, kad „Š. Šimulyno meninėje evoliucijoje (…) kažkokių didelių lūžinėjimų kažin ar galima pamatyti“, nes jo kūryba visada pakluso prigimtiniams dailės dėsniams, o ne išoriniams veiksniams.
Š. Šimulyno kūrybą menotyrininkas apibrėžė kaip juslinę plastiką, kur svarbiausi yra jutiminiai potyriai.
Paleisti
fantaziją
„Norime kalbėti ir pažindinti žmones su šia neeiline asmenybe“, – pradėdama renginį sakė Veliuonos KC direktorė Violeta Grabauskienė.
Prieš dvejus metus Veliuonoje jau buvo eksponuoti Š. Šimulyno kūriniai, o kultūros centras tuomet pradėjo aktyvią kampaniją, kad Jurbarko r. savivaldybėje būtų paskelbti šio vieno didžiausių Veliuonos žmonių minėjimo metai.
Naujojoje parodoje eksponuojami grafikos ir tapybos darbai bei skulptūros. „Atvežėm kitus darbus, negu buvo prieš dvejus metus. Grafikos iliustracijos – jo paties knygai „Ledynų motina“, tą knygą jis yra paskyręs savo tėvui. Tapybos darbai – kiekvienas su konkrečia istorija, bet nėra realizmo. Abstrakcija, kompozicija, spalvos… “ – kalbėjo parodą parengusi menininko našlė Regina Šimulynienė.
Abstrakcija Š. Šimulyno darbuose – tai jo protestas prieš sovietinio meno kanonus ir žingsnis, kad nebūtų priimtas. Jis buvo išmestas, jis buvo autsaideris, paribys, pasakojo R. Šimulynienė ir kvietė parodos žiūrovus pasitelkti fantaziją:
„Kviečiame paleisti savo fantaziją! Viską galima interpretuoti patiems, kaip norite, ir tai bus teisybė. Jei darbas atliepia kažkieno širdyje, vadinasi, jis pasiekia tikslą.“
Atminties
sujudinimas
Parodą žiūrovai apvaikščiojo skambant veliuoniečių „A’Damų“ muzikai ir menininko žmonai iš atminties traukiant prisiminimus – kodėl Šarūnas griežtai atsisakė į savo šeimos namus Vilniuje iš Veliuonos parsivežti fortepijoną, kas apmalšino jo aistrą kelionėms ir kodėl namiškiai jo pasigesdavo prie švenčių stalo.
„Aistra kelionėms gali būti irgi viena priemonių pabėgti iš tos aplinkos, kurioje buvo priverstas gyventi. Bet kai Lietuva ėmė laisvėti ir kai pasistatėm namus (čia gal toks sutapimas?), Šarūnas tapo sėslus. Iki to laiko jis išmaišė visą Sibirą. Jo kelionės prasidėjo nuo studijų laikų, kai jį išmetė. Jis išvažiavo užsidirbti į taigą, kirsti miško. Ir iš ten atsirado labai didelis ir gražus paveikslų ciklas, pristatysim jį Jurbarke, – viešnia minėjo jau suplanuotą Jurbarko parodų ir koncertų salėje rugpjūčio pabaigoje parodą. – Šarūnas buvo nenustygstantis, jam vis reikėjo kažką daryti, net ir per Velykas jis išeidavo akmens tašyti.“
Prisiminė ji ir tai, kaip namuose „močiutė nulipo nuo sienos“! Kai prieš ketverius metus Regina su dukromis laukė svečių iš Veliuonos kultūros centro, norėjusių pakalbinti ir pafilmuoti (2021 m. įrašą ir dabar galima rasti KC feisbuke – red.), nukrito nuo sienos Šarūno grafikos darbas – jo mamos portretas. „Nukrito ir nusirito laiptais. Tai buvo sujudinimas Veliuonos atminties, prisiminimų“, – sakė R. Šimulynienė.
Amžinas keleivis
Parodos pavadinimas „Amžini keleiviai pagaliau sugrįžta“ – Š. Šimulyno eilėraščio frazė. Amžino keleivio metafora tinka ir pačiam menininkui, ir jo kūrybai.
Š. Šimulyno kelionės – dėl noro patirti, kitokios negu galbūt vaizduojamės, ypač anuo laiku, kai nebuvo taip masiškai kaip dabar keliaujama. Būdamas studentu jis vyko į Pietų Sibirą, į Sajanų kalnus, išmaišė Vidurinę Aziją, Kamčatką, Komandorų salas. Dar giliu sovietmečiu, 1976-aisiais, jam pasitaikė nuostabi galimybė išvykti į Australiją, o ten – įgyvendinti svajonę mėnesį būti
paliktam negyvenamoje saloje.
Australijoje sukurtų skulptūrų paroda buvo surengta „Holdsworth“ galerijoje Sidnėjuje, tačiau Lietuvos galerijos jų dar ilgai nepriėmė.
Paskutinė jo – aistringo keliautojo – kelionė buvo į Izraelį. Vyko jurbarkiečiams pažįstamo išeivijos skulptoriaus Dovydo Zundelovičiaus (jis – Sinagogų memorialo Jurbarke iniciatorius) kvietimu 1998-ųjų rudenį, pristatė savo parodą ir neatsisakė nė vienos, net sunkiausios kelionės, nors pats jau labai sirgo.
Beje, veliuoniečio pažintis su Zundelovičiumi, jo apsilankymas Veliuonoje, kalbama, padarė įspūdį savivaldybės vadovams ir padėjo apsispręsti dėl Š. Šimulyno metų skelbimo.
Š. Šimulyno darbai buvo nukeliavę į Niujorką ir Magdeburgą, į Rygą. Jo kūrinių yra įsigiję kolekcininkai JAV, Kanadoje, Izraelyje, Vilniuje, taip pat ir Lietuvos dailės muziejus. Tarp Lietuvos miestų viešose erdvėse stovinčių darbų – ir granitinis obeliskas Veliuonos 700 metų sukakčiai pažymėti, miestelio centre pastatytas 1992 m.
Sugrįžimai
Š. Šimulyno palikimą ir atminimą gražiai saugo jo šeima. 2009 m. išleista Reginos Šimulynienės ir Ulos Šimulynaitės sudaryta knyga „Šarūnas Šimulynas. Kelionė per gyvenimą“ daugeliui tapo pirma gilesne pažintimi su veliuoniškiu menininku, ją dovanų yra gavęs ir ne vienas jo memorialinės ekspozicijos Veliuonoje lankytojas.
Š. Šimulynui skirta ekspozicija jo našlės ir dukterų pajėgomis buvo įkurta 2014 m. rašytojų Violetos Šoblinskaitės Aleksa ir Gasparo Aleksos namuose, o 2018 m., kai V. Šoblinskaitė Aleksa tapo bibliotekininke, perkelta į miestelio biblioteką. Tebeveikianti iki šiol, o naujoji bibliotekininkė Rimantė Ledzinšienė entuziastingai priima menininko žmonos idėjas ekspozicijos atnaujinimui.
2014-aisiais veliuoniečių Aleksų, menininko žmonos bei kitų bendraminčių iniciatyva buvo įsteigta Šarūno Šimulyno premija kūrėjams, dirbantiems dailės ir literatūros srityse. Ji buvo teikiama „Veliuonos novelės“ renginyje, rėmėjų ir asmeninėmis lėšomis finansuojama, neparemta savivaldybės, gyvavo keletą metų.
2024-ieji – Šarūno Šimulyno metai. Šis menininko sugrįžimas į gimtinę pastiprintas savivaldybės tarybos pritarimu ir savivaldybės biudžeto lėšomis. Metų programą įgyvendina Veliuonos kultūros centras, kitos institucijos bei žmonės, kuriems svarbus Š. Šimulyno vardo garsinimas ir tai, kad garsas nebūtų tik tuščio puodo skambėjimas.
