Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Jurbarko krašto muziejus pakvietė į Jurbarko tautodailininkų klubo „Mituva“ dešimties kūrėjų darbų parodą, palydėtą jurbarkiečio kompozitoriaus Kęstučio Vasiliausko autorinių kūrinių skambesio. Laukė ir išskirtinis momentas – pristatytas iki paskutinės minutės paslaptyje laikytas istorinis eksponatas.
Svarbi data
Jurbarko krašto muziejus į Vasario 16-ąją, jos reikšmę kiekvienam mūsų, prasmingai vedė per žodį. „Vasario 16-oji – diena, kai užrašytas žodis tapo valstybės pamatu, kai laisvė tapo įsipareigojimu. Ir šį vakarą Jurbarke suskamba trys žodžiai: Žodis, Laisvė, Lietuva“, – kalbėjo muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkė Greta Šulcaitė. Šiame kontekste ji priminė ir tautodailės reikšmę, pavadinusi ją nebylia mūsų istorijos kalba.
Į muziejų Jurbarko krašto tautodailininkai pakviečiami ne pirmą kartą, susitikimų jau būta ir galbūt per juos atgaivinta šių kūrėjų veiklos bendrystė. „Šiandien galime drąsiai sakyti, kad tautodailininkų kūryba puošia Jurbarką, o Jurbarkas – Lietuvą. Ir kiekvienas kūrinys šioje parodoje – tylus Vasario 16-osios tęsinys“, – primindama Jurbarko tautodailininkų klubo „Mituva“ pradžią, 1985-uosius metus, kai susibūrę meno žmonės pradėjo apleistoje buvusio Jurbarko dvaro šiaurinėje oficinoje.
„Mituvos“ klubo kūrybiniame procese nuo to laiko daug kas keitėsi, bet juos visus jungiantis bruožas išliko – kūryba, suteikianti laisvę kūrėjų mintims, įkūnijamoms darbuose.
Klubas – gyvas
Parodų ir koncertų salėje surengta tautodailininkų, susibūrusių į nuo 1985 m. veikiantį klubą „Mituva“, kūrinių paroda. „Ačiū labai muziejui, kad mus priglaudė. Mes savo patalpų neturim. Mes esam tautodailininkai, Jurbarko liaudies meistrų klubas, čia kur praeityje ir Imsrės aplinką tvarkėm. Tačiau dabar toks laikotarpis, kai be patalpų likom, laikmetis sakyčiau, krizinis. Seniau mes reprezentavom menininkus jurbarkiečius, su parodomis važiuodavome, o dabar veikla aprimo, daug kas išvažiavo, dirbame individualiai“, – sako Zigmas Morlencas, parodoje pristatantis vienuolika darbų, kuriuose galima atpažinti žiemiškus Imsrės pakrantės vaizdus ir peizažus.
„Šičia pataikytas ciklas šiam laikotarpiui. Tai yra žiema, čia yra grynai Imsrės krantas, molis toks, toliau aikštelė. Labai žiema graži. Parinkau labiau realistinių, nes tų modernių šiuo laiku gal nelabai ir bus“, – sako dailininkas apie praėjusiais ir jau šiais metais nutapytus paveikslus.
Z. Morlencas sako, kad ši žiema jam labai graži, kad prisnigus, apšerkšnijus medžiams ir tekant Imsrei tiesiog šalia namų atsiveria gražiausi gamtos vaizdai ir pamini keletą jurbarkiečių, savo darbus pateikusių Jurbarko krašto muziejaus surengtai parodai. Tai dailininko Mindaugo Pauliuko, gyvenančio Jurbarke, bet dirbančio jau už Jurbarko rajono ribų, Kęstučio Vasiliausko ir jo žmonos Rūtos, Reginos Balčaitienės, Gedimino Stankūno ir kitų dailės darbai, prisimintas ir tautodailininkas Vaclovas Dubikaltis, šviesios atminties Alvydas Balčaitis.
Simboliška, kad Užgavėnių išvakarėse parodoje atsirado specialus akcentas – Rimando Plevoko Užgavėnių kaukių ir įdomus jo pasakojimas apie kaukių reikšmę mūsų tautos kultūroje.
Dailę lydėjo muzika
Darbų autorių pasakojimai apie kūrybinio proceso ypatumus persipynė su kompozitoriaus K. Vasiliausko atliekamais autoriniais kūriniais. Kompozitorius siūlė pasirinkti, kokius jo kūrinius pageidautų išgirsti, papasakojo jų sukūrimo istorijas. Tad skambėjo ir forepijono melodijos (Valsas dukrai), o pritariant gitarai liejosi ir žinomos, ir naujos dainos, ir seniai begirdėtos, bet dabar, vykstant karui Ukrainoje, vėl svarbios dainos – „Baladė apie kareivį“.
O kad muziejuje K. Vasiliausko koncertas vyko vasario 16-ąją, kompozitorius pirmiausia siūlė paklausyti dainos „Ten, kur Nemunėlis“, kurią parašė giliais sovietiniais metais, apie 1972-uosius, Vasario 16-osios proga. Uždainuodavo per koncertus, sulaukdavo komunistinės valdžios priekaištų, tačiau jis sugebėjo eiti plona linija, taip supynė žodžius, kad juos galima aiškinti keliomis prasmėmis, tad labiau prikibti nebuvo prie ko. O kam reikėjo, kam brangi buvo laisva nepriklausoma Lietuva, tas suprato.
Netikėtas eksponatas
Parodų ir koncertų salėje pristačius Jurbarko „Mituvos“ dailininkų darbų parodą, lankytojai pakviesti į muziejaus Žininio salę, kurioje laukė didžioji intriga – vieno eksponato paroda. Jurbarko karšto muziejus jurbarkiečiams suteikė progą pamatyti, kaip oficialiai parašyta 1918 m. vasario 19 d. laikraščio „Lietuvos aidas“ 22 (70) numerio originalą, iš tikrųjų atspaustą vasario 16 d., kuriame paskelbtas nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktas.
Šį išskirtinį eksponatą Jurbarko muziejui paskolino kolekcininkas Egidijus Juzikis, šį eksponatą įsigijęs JAV.
Šio laikraščio originalų Vilniuje 1918 m. vasario 16-ąją suspėta atspausdinti ir slapta iš Totorių gatvėje Nr. 20 buvusios Martyno Kuktos spaustuvės išnešti gal 100-120 egzempliorių, kol vokiečių cenzūra susigaudė ir spausdinti uždraudė, o likusius spaustuvėje konfiskavo. Mat jau iš anksto vokiečių žvalgyba įtarė, jeigu bus spausdinama, tai čia!
Tą dieną spaustuvėje vyko dvigubas žaidimas: viena pirmojo puslapio versija buvo parengta cenzūros akims apdumti, kita – svarbiausiai žiniai paskleisti. Taip laikraštis tapo Lietuvos valstybės atkūrimo liudytoju ir svarbiausios žinios skleidėju.
Spaustuvėje žinojo, kad laikas bus skaičiuojamas minutėmis. Tad spaudos mašina buvo parengta vasario 16 d., priešpiet, dar prieš oficialų Akto pasirašymą.
Pasirašius, prie spaudos mašinos stovėjo Akto signataras Petras Klimas. Kai iškrito pirmieji drėgni, neišdžiūvusiais dažais lapai, P. Klimas tiek jų griebė, kiek tilpo po paltu. Toliau – durys, laiptai, kiemo grindinys, vokiečių patrulis. P. Klimas ramiai praėjo, žinia apie valstybės atkūrimą išėjo kartu su juo.
Dabar šį, vieną iš P. Klimo išneštųjų, „Lietuvos aido“ numerio originalų galima pamatyti Jurbarko krašto muziejuje.
Kai cenzūra išgirdo spausdinant ir susigaudė, kas vyksta, sunaikino visą tiražą, spaustuvininką Martyną Kuktą išvežė į Lukiškių kalėjimą. Toks buvo vienas iš 1918 m. vasario 16-osios nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo Akto paskleidimo būdas. Kitais keliais ir kitokiais būdais Lietuvos valstybės atkūrimo Aktas buvo nugabentas į Berlyną ir pasirodė Vokietijos laikraščiuose, oficialiais kanalais įteiktas Vokietijos vyriausybei.
Gintautas Šimboras
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
