Birželio 27 d. VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“ Globos centras kvietė visuomenę pasivaikščioti po Dvaro parką, pasikalbėti apie vaikų globą, pasmalsauti, kas yra budintis globotojas, o kas globėjas. Tai – vienas Vaikų globos savaitės, kuri birželio 25-29 d. vyko visoje šalyje, renginių.
Kiekvienam – augti
Vaikų globos savaitė šiemet organizuota su šūkiu „Pasimatuok sparnus“. Sparnai – tai galimybė skristi, galimybė žmogui augti kaip asmenybei. Tėvų globos netekusiam vaikui užsiauginti sparnus laimingam ir prasmingam gyvenimui gali padėti kiekvienas, pasiryžęs globoti.
„Vaikų globos savaitę minėjome su optimistine sparnų simbolika ir siekėme atkreipti gyventojų dėmesį į globą. Kvietėme „pasimatuoti sparnus“, pasivaikščioti su budinčiomis globotojomis, ir džiaugiamės, kad renginiai sulaukė žmonių dėmesio“, – sakė Jurbarko globos centro atstovė Aistė Griunė.
Šiuo metu Jurbarko r. savivaldybėje 41 globėjų šeima globoja 62 vaikus, bendruomeniniuose vaikų globos namuose – 15 vaikų.
Lietuvoje gegužės pabaigoje 3392 globėjų šeimos globojo 5024 vaikus, netekusius tėvų globos, o 1181 vaikas gyveno globos institucijose.
Iš kur imasi meilė
Prieš dešimtmetį šalyje pradėta globos įstaigų reforma keičia ir gyventojų požiūrį į globą. Globos tema jau nebėra tabu, vis daugiau svarstančiųjų galimybę globoti vaikus, tačiau globėjų vis dar trūksta. Vis dėlto nedaugelis žmonių ryžtasi atverti širdį ir savo namų duris svetimiems vaikams, o tie, kurie jau atvėrė, įsitikino, kad globa ir jiems patiems suteikė sparnus, padėjo pajusti gyvenimo prasmę. Taip, itin karštą birželio dieną vaikštant Jurbarko dvaro parko pavėsiukais, kalbėjosi budinčios globotojos ir Globos centro darbuotojos Julija Birgiolaitė, Estera Spingienė, Giedrė Paukštytė-Grėbliauskienė. Ir dar apie tai, iš kur imasi meilė tikrų tėvų apleistam vaikui.
Budintis globotojas savo namuose priglaudžia iš tėvų paimtus, atsitikus sudėtingai situacijai šeimoje, vaikus. Sudėtinga ir vaikui gyventi netinkama situacija atsiranda dėl tėvų girtavimo, vaikų nepriežiūros, smurtavimo. Paimtiems vaikams, sakė globotojos, pirmiausia reikia ramios aplinkos, o meilės – visada.
Budėjimo režimu
Gyvenamąją vietą neseniai pakeitusi Jovita sakė, kad tai susiję su darbu – kaime erdviau, daugiau vietos jos globojamiems vaikams. Jovitos vaikai užaugę, gyvena savo gyvenimus, o ji jau pusantrų metų dirba budinčia globotoja.
„Visada turiu būti pasiruošusi, visada telefonas su manimi vaikšto, – sakė Jovita, – kažkur toli ir ilgam neišvyksi, nuotoliniu šio darbo nepadirbsi.“
Kai beveik metus nuo kūdikėlio augintą globotinį atidavė įvaikinti, Jovitai širdis plyšo – taip buvo prisirišusi ir pamilusi tą mažylį.
Kodėl pati neįvaikino? „Tam reikia atskiro pasiruošimo, apsisprendimo. Reikia geros sveikatos, ir amžius mano jau ne įvaikinimui. Tačiau padėti, globoti – visada galiu“, – sakė moteris.
„Padėti visada galiu ir noriu, ir matau to prasmę, – tęsė ji. – Aš pati ir mano vyras esam užaugę nuo mažens vaikų namuose, nusprendėm padėti panašaus likimo vaikams. Jų panaši situacija, kokioje aš maža buvau ir buvau paimta į vaikų namus. Ar man ko trūko? Nieko. Net meilės užteko. Mus tėvai nemylėjo, o auklėtojos be galo buvo geros. Ir pavalgę buvom, ir šiltai, ir mylimi – visai kitaip, negu pas tėvus“, – su ašaromis akyse kalbėjo moteris, meilę, kurią, palikta tėvų, gavo iš svetimų, nusprendusi išdalyti globotiniams.
Mamos pėdomis
Jovitos dukra Laura irgi eis mamos pėdomis, ji laukia Globos centre prasidėsiančios globėjų ir įtėvių mokymo ir konsultavimo programos (GIMK). Ir ne mama ją įkalbėjo, bet atvirkščiai – ji mamą.
„Mama myli vaikus, sugeba su jais. Netyčia užmačiau feisbuke, kad galima dirbti budinčiu globotoju, ir paraginau ją pasidomėti, – sakė Laura. – Kai buvau dar vaikas, tėvai pasiimdavo vaikų namų vaikų atostogoms, o dabar, kai mes su broliu jau užaugę, gali pagloboti kitus. Myli be galo mano tėvai vaikus.“
Apie galimybę dirbti budinčiu globotoju Laura papasakojo ir savo draugei.
„Aš sužinojau per Laurą, papasakojau ir pasiūliau savo uošvei Redai, paskui, kai susidūriau su globojimu, nes mano uošvienė tą darbą dirba, pati nusprendžiau tapti budinčia globotoja, jau baiginėju kursus“, – pasakojo Evelina.
„Žinia apie globą keliauja iš lūpų į lūpas, vienas per kitą sužino ir pamato globotojo veiklą. Kad taip iš niekur ateitų, retai būna, ir tai yra pats geriausias variantas, kai ateina žmonės jau pasidomėję, kas tai yra“, – sakė Globos centro veiklos koordinatorė Julija Birgiolaitė.
Šviežia patirtis
Eglės patirtis dar gana šviežia, globoti ji pradėjo tik gegužę.
„Į tą veiklą įsitrauki ne tik pats, bet ir mūsų šeimos, – sakė Eglė, pasivaikščioti po Jurbarko dvaro parką atvykusi kartu su vyru ir su sese bei jos sūnumi – šeimos gyvena netoliese, bendrauja, tad ir Eglės globotiniai jos sesės šeimai ne svetimi. – Man labai svarbus buvo šeimos palaikymas, juk ir vyras turėjo eiti į kursus. Ir mūsų vaikai, nors jau užauginti, vis tiek klausiau jų pritarimo. Visi tame dalyvauja.“
Kursai paruošia, bet, pasak Eglės, keblumų atsiranda, kai prasideda tikra veikla.
„Pirmiausia vaikui, patyrusiam psichologinę traumą, o tokia visada yra, kai atskiriamas nuo tėvų, reikia ramybės ir saugios aplinkos. Situacijos įvairios, visko būna, ir sunkumų būna. Bet būna visko ir savus vaikus auginant, nors savą pažįsti nuo gimimo“, – sakė moteris.
Eglė pabrėžė ir šiame darbe svarbų konfidencialumą – ne viską galima pasakoti. „Saugom vaikų privatumą, jie yra nepilnamečiai. Tai yra jautri informacija, tai liečia ir globotojų šeimas. Ir ne todėl, kad toks yra įstatymas, o kad tikrai reikia to konfidencialumo“, – neabejoja globotoja.
„Vaikai atvežami išsigandę, nežinantys, kas jų laukia, svarbu padėti jiems nurimti. Kartais pradžia būna sunki, paskui lengvėja, o Eglei buvo atvirkščiai. Bet ji turėjo drąsos, pasitikėjimo savimi, noro atiduoti visą save, nepaisė išankstinės nuomonės, sugebėjo įžvelgti vaiko geras savybes, kontroliavo situaciją, nepasidavė“, – kalbėdama apie konkrečią globotoją J. Birgiolaitė įvardijo, kas svarbu šiame darbe.
O visų svarbiausia yra meilė, nors iš globotinio to paties gali ir negauti. „Tie vaikai dažnai būna uždari, nebent gali iš smulkmenų pajusti, kad esi jam reikalingas. Bet negali sudėti rankų, jei negauni dėkingumo, net tikėtis jo nereikia, ypač iš paauglių. Bandau įstot į jų vietą – kaip aš jausčiausi?“ – sakė Eglė.
Kaip savo
Jaunosios globėjomis besirengiančios tapti Evelina ir Laura pačios yra mamos ir mano, kad globotinį reikia priimti kaip savo vaiką.
Pasak Evelinos, mokymai, kuriuos privalu išklausyti, nors tikrai naudingi, yra teorija, o praktiškai sudėtingiau. Tačiau visada galima konsultuotis su Globos centro specialistėmis ir pasitarti su bendradarbėmis.
„Auginu keturmetį vaikutį ir manau, kad galėčiau globoti. Trijų ne, bet vieną tikrai. Nematau problemos, mačiau, kaip mama tą daro – ji augina kaip savo vaikus, kaip mus augino“, – sakė Laura.
O jei vaikai ir globotinis nepasidalys jų meile? „Gali taip būti, – sako Evelina. – Mano mažiukui dabar reikia daugiau dėmesio, ir vyresniosios kartais sako, kad jį labiau myliu. Bet taip nėra. Reikia kalbėtis, paaiškinti, kad vaikai nesupainiotų dėmesio su meile. Būna, kad mažiuką paliekam pas močiutę, ir visa diena – vyresniosioms.“
Vaiko gerovei
„Džiaugiamės, kad globoti ateina ir tokios jaunos, – sakė Globos centro veiklos koordinatorė. – Budinčios globotojos dirba pagal individualios veiklos pažymą, pasirašome su jomis bendradarbiavimo ir paslaugų teikimo sutartį. Dirbame vienoje komandoje, esame kolegės, tik jų darbas namuose. Bendraujame, tariamės, konsultuojame.“
Kas negerai visuomenėje, kad toks didžiulis globotojų poreikis? „Poreikis tikrai didelis“, – pritaria J. Birgiolaitė ir sako, kad tik maža dalis vaikų beglobiais lieka dėl tėvų mirties ar sunkios ligos. Dauguma – dėl nepriežiūros, kai tėvai girtuokliauja ar vartoja narkotikus.
Budinčios globotojos minėjo ir kitų dalykų, kurių pasekmė yra vaikų nepriežiūra: tai pašalpas, kurios žmones išlepina ir jie nebenori dirbti, ir darbo vietų, ypač kaimuose, trūkumą – kas tada belieka: girtauti, gimdyti vaikus ir gauti pašalpas.
Nors šeimoms, iš kurių paimamai vaikai, teikiama pagalba, deja, ne visada jie gali sugrįžti pas savo gimdytojus. „Su jais dirba atvejo vadybininkai, socialiniai darbuotojai, kiti specialistai. Tai yra bendradarbiavimas vardan to, kad vaikas galėtų grįžti į biologinę šeimą. Geriausiu atveju, tokių būna maždaug pusė, kitu atveju vaikai patenka pas globėjus užaugti iki pilnametystės. Jei globėjų neatsiranda, o jais dažniausiai tampa artimi giminaičiai, – globos namus. Dar kitais atvejais – įvaikinami, šiemet turėjome nemažai tokių faktų, – įvairius likimus vardijo J. Birgiolaitė ir pridūrė, kad net sėkmės atveju, kai vaikai grįžta į šeimą, negali būti tikras, kad nebus atkryčio, t.y. kad tėvai negrįš prie savo priklausomybių.
Daugiau informacijos apie vaikų ir paauglių globą bei įvaikinimą – facebook paskyrose „Vaikai yra vaikai“, „Vaikai yra vaikai. Jurbarko rajonas“, internetiniuose puslapiuose globoscentrai.lt bei jurbarkosp.lt/globos-centras//.
