85-eri metai. Tiek laiko praėjo nuo Pašvenčio tragedijos, kurią dabar primena šalia plento esantis paminklinis akmuo. Nors taip pat, kaip ir tada, teka Šventosios upelis, tačiau Pašventys dabar jau visai kitoks. Birželio 15 d. prie paminklinio akmens paminėtos šios tragedijos ir pirmosios sovietinės okupacijos 85-osios metinės.
Nuspręsta Maskvoje
O tuomet, 1940 m. birželio 15-ąją, Šventosios upelis buvo valstybinė siena, skyrusi Lietuvą ir nacistinę Vokietiją po to, kai 1939 m. kovo 23 d. Hitleriui pareikalavus, Lietuva Klaipėdos kraštą, turėjusi nuo 1923 metų, perdavė Vokietijai. Čia pat už Šventosios esantys Smalininkai tapo Trečiojo Reicho pasienio miesteliu. O šiapus Šventosios, į Jurbarko pusę, tą dieną dar buvo Lietuva ir čia atsitiko tragiški įvykiai.
Lietuvos ir kitų mažųjų valstybių likimą tuomet jau buvo nusprendę du grobuonys – Stalinas ir Hitleris. 1939 m. rugpjūčio 23-sios Molotovo-Ribentropo paktu ir vėlesniais jo slaptaisiais protokolais susitarė pasidalinti Europą. Po savaitės, 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija užpuolė Lenkiją, o Sovietų Sąjunga griebėsi „savosios dalies“, iš Rytų pusės pradėjo grobti Lenkiją ir ėmėsi įgyvendinti sutartą Lietuvos ir kitų kaimyninių valstybių likimą.
1940 m. birželio 14 d. 23 val. 50 min. Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui įteikimas Sovietų Sąjungos ultimatumas išduoti teismui vidaus reikalų ministrą Kazimierą Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį, sudaryti naują, Kremliui priimtiną, Lietuvos vyriausybę, į Lietuvą įsileisti neribotą Raudonosios armijos kiekį, dislokuojant jos būrius svarbiausiuose Lietuvos Respublikos centruose. Atsakymo į ultimatumą terminas, vietoje tarptautinėje praktikoje taikomų 48 valandų, nurodytas kitoks – iki birželio 15 d. 9 val. Lietuvos laiku. Taigi, ultimatumui apsvarstyti duodama viena birželio naktis – devynios valandos ir dešimt minučių.
O kaip pasielgti su reikalaujamais suimti ir teisti vidaus reikalų ministru Kazimieru Skuču ir Valstybės saugumo departamento direktoriumi Augustinu Povilaičiu?
Ištikimi Lietuvos vyriausybės nariai
Augustinas Povilaitis 1900 m .vasario 24 d. gimė kaip tik Palėkių kaime gyvenusios vienuolikos vaikų šeimoje. Jų sodyba buvo maždaug už penkių šimtų metrų nuo dabartinio paminklinio akmens, neišlikusi.
1918 m. vasario 16 d. atkurta Lietuvos valstybė, iš įvairių pusių puolama išorės priešų. Reikėjo turėti savo kariuomenę. Tad A. Povilaitis savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo kovose su bermontininkais, buvo sužeistas. Kaip savanoris gavo 15 hektarų žemės ir vis kilo statutinės tarnybos pareigose, eksternu baigė gimnaziją, vėliau Vytauto Didžiojo universitetą. Prie gautos žemės dar tiek prisipirkęs Giedrių kaime netoli Jurbarko įkūrė pavyzdinį ūkį.
A. Povilaičiui ir K. Skučui nepalankūs įvykiai prasidėjo 1940 m. birželio 12 d., kai Ministras Pirmininkas Antanas Merkys gavo Maskvos reikalavimą abu atleisti iš pareigų. Vyriausybė, tikėdamasi, kad rusams to pakaks, Kremliaus reikalavimą skubiai įvykdė – jau kitą dieną, birželio 13-ąją, abu atleisti iš pareigų, tačiau birželio 14-ąją prieš vidurnaktį gautame ultimatume iškeltas naujas reikalavimas: pirmuoju punktu nurodoma juos suimti ir teisti.
Kazimieras Skučas, šešeriais metais vyresnis už A. Povilaitį, gimęs 1894 m., praėjo ilgą karininko kelią. Baigęs mokytojų seminariją, mokytojavo pradžios mokykloje, o 1914 m. įstojo į Peterburgo mokytojų institutą, tačiau 1915 m. buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, išsiųstas mokytis karinių dalykų. Tapo carinės Rusijos armijos vyresniuoju karininku, dalyvavo Didžiajame kare, kurį dabar vadiname Pirmuoju pasauliniu, nes Antrojo pasaulinio karo tuomet dar nebuvo.
Kautynėse buvo sužeistas. Baigiantis karui, atkūrus Lietuvos valstybę ir nepraėjus nė pusmečiui, sugrįžo į Lietuvą ir tvarkai palaikyti ėmėsi organizuoti milicijos būrius. 1919 m. pradžioje savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę, kur užėmė gana aukštas pareigas – buvo netgi ypatingųjų reikalų karininku prie Krašto apsaugos ministerijos ir paskirtas karo atašė Maskvoje, kaip stebėtojas dalyvavo įvairiuose Raudonosios armijos manevruose. Jam suteiktas brigados generolo laipsnis.
K. Skučas 1939 m. iš tarnybos buvo išleistas į atsargą ir paskirtas vidaus reikalų ministru.
Atvyko į pasienį
Prezidentūroje 1940 m. birželio 15-tą, antrą valandą nakties, susirinko paskutinis Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdis. Prezidentas Antanas Smetona ir dar du Vyriausybės nariai siūlė priešintis okupacijai, tačiau kitiems prieštaraujant, nuspręsta rusams nesipriešinti, nes, esą Lietuvos karinės pajėgos per menkos prieš Raudonąją armiją, ir nutarta vykdyti Sovietų Sąjungos ultimatumą.
Tačiau iš karto valstybės pareigūnai nebuvo suimti. Ankstų birželio 15-osios rytą abu skubiai iškviesti į Prezidentūrą. Nuspręsta, kad su šeimomis vyks į pasienį, apsistos A. Povilaičo ūkyje šalia Jurbarko, atvyks į Pašventį, kad galėtų pasitraukti už Šventosios upelio – į Vokietiją. Ministras Pirmininkas A. Merkys davė automobilį skubiai išvykti iš Kauno.
Prezidentas A. Smetona kariuomenės vadui Stasiui Raštikiui ir Ministrui Pirmininkui A. Merkiui pasakė: „Vyrai, žiūrėkit, kad šių dviejų pareigūnų nekaltas kraujas nekristų ant mūsų ir mūsų vaikų pečių.“ Generolas S. Raštikis garantavo, jog kritinę valandą jie galės pereiti valstybės sieną.
Už pasipriešinimą balsavęs prezidentas A. Smetona, pareiškęs, kad nenori būti žmogumi, subolševikinusiu Lietuvą, pavedęs valstybės vadovo pareigas eiti Ministrui Pirmininkui Antanui Merkiui, skubiai pasitraukė – Kybartuose (Vilkaviškio r.) perbrido Lieponos upelį ir atsidūrė Vokietijoje.
Paminėjo sukaktį
Sekmadienį prie paminklo tragiškų Pašvenčio įvykių metines paminėti susirinko Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos Tauragės skyriaus, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių, Lietuvos šaulių sąjungos Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Kęstučio 7-osios šaulių rinktinės vadas atsargos majoras Kęstutis Bauža, krašto apsaugos savanorių pajėgų, tremtinių ir politinių kalinių, dalyvavo rajono savivaldybės vicemeras Edmundas Mačieža, generolo K. Skučo dukterėčia žurnalistė Virginija Skučaitė, Valstybės saugumo departamento strateginės komunikacijos skyriaus vadovė Aurelija Veličkaitė, būrelis Pašvenčio visuomenės narių.
1940 m. birželio 15-osios Pašvenčio įvykius atskleidė visuomenininkė, istorikė, kraštotyrininkė Regina Kliukienė. Ji priminė, kaip tuomet atrodė Pašventys ir kas čia įvyko prieš 85-erius metus.
Tragiški įvykiai
Pašvenčio ir Palėkių kaimai – greta. Tai buvo ūkininkų kaimai. Buvo girininkija, pašto agentūra, pasienio policijos punktas, pradžios mokykla. Čia pat – Šventosios upelis, o už jo – Vokietija. Reikia tik jį perbristi ir rusams būsi nepasiekiamas.
Abu valstybės pareigūnai su šeimomis atvažiavo į Pašventį ir apsistojo pradžios mokykloje. Juos lydėjo Valstybės saugumo departamento pareigūnas Pranas Meškauskas-Germantas. Niekas iš atvykusiųjų nelegaliai per valstybės sieną nesivežė. Ryšį su Kaunu ir Berlynu palaikė Germantas – į Kauną skambino iš Palėkių pašto, o į Berlyną, perėjęs valstybės sieną, – iš Smalininkų pašto ir derino Lietuvos valstybės pareigūnų prieglobstį.
Tačiau Kaune laikinai einantis Lietuvos Respublikos prezidento pareigas Ministras Pirmininkas Antanas Merkys neatlaikė sovietų spaudimo ir tą pačią dieną,1940 m. birželio 15-ąją, sankcionavo abiejų pareigūnų suėmimą.
Apie trečią valandą dienos pasienio policijos punkte gauta telefonograma iš Kauno: skubiai sustiprinti sienos režimą ir jeigu per sieną veržtųsi K. Skučas ir A. Povilaitis – juos suimti.
Apie penktą valandą dienos į mokyklos kiemą atvažiavo keturi Jurbarko policijos nuovados policininkai. Vyresnysis perskaitė tuometinio teisingumo ministro Antano Tamošaičio pasirašytą suėmimo dokumentą. K. Skučą, matant šeimai, suėmė mokyklos kieme. A. Povilaitis, supratęs, kad Vyriausybė juos išdavė, bėgo valstybės sienos – Šventosios upelio link, tačiau jį sustabdė policininkas.
Nors A. Povilaitis turėjo tarnybinį pistoletą, tačiau nesipriešino, nors galėjo, bet ginklo nepanaudojo. Vėliau tardomas pasakys: „Prieš Lietuvos pareigūną, vykdantį vadovybės įsakymą, pakelti ginklą neleido mano moralė.“
Naktį, saugomi policijos, visi praleido Palėkių mokykloje, o birželio 16-osios rytą nugabenti į policiją Jurbarke. Suėmimo protokole valstybės saugumo pareigūno Prano Meškausko-Germanto pavardė nebuvo įrašyta, tad jį paleido. Šis pėsčias iš Jurbarko nėrė tiesiai Pašvenčio link į Vokietiją.
Suimtieji išgabenti į Kauną ir uždaryti VI forte, bet naujoji Maskvai palanki sovietinė Lietuvos vyriausybė tuojau perkėlė į sunkiųjų darbų kalėjimą. Netrukus abu specialiame traukinio vagone išgabenti į Maskvą. Birželio 23 d. įvyko A. Povilaičio teismas – Sovietų Sąjungos Aukščiausiojo Teismo karinė kolegija nuteisė mirties bausme. Liepos 12 d. Valstybės saugumo departamento direktorius Maskvoje, Butyrkų kalėjime, sušaudytas.
Generolas K. Skučas tos pačios Sovietų Sąjungos Aukščiausiojo Teismo karinės kolegijos liepos 8 d. nuteisiamas mirties bausme ir ilgai nedelsus, 1940 m. liepos 30 d., Maskvos Butyrkų kalėjime sušaudytas.
Patys lietuviai, vietoje to, kad būtų nurodę trauktis, nes tam buvo palankios galimybės, patys suėmė gyvenimą Lietuvai paskyrusius vyriausybės narius ir atidavė okupantams sušaudyti. Skaudi, o gal ir gėdinga, Pašvenčio tragedija, įvykdyta savomis rankomis.
Gintautas Šimboras
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
