Susitikti su „Vaikų trečiadienio” smalsučiais ir smalsutėmis Paulius Dirda atėjo pasipuošęs baltu kimono ir atsinešė taurę bei diplomą – apdovanojimus, parsivežtus iš Šveicarijos.
Paulius Dirda yra Jurbarko kyokushin karatė klubo „Kumitė” narys. Pradėjusį lankyti pirmą klasę Paulių mama atvedė ir į šį klubą – parinko sūnui labai vyrišką sporto šaką, nes kovos menai ugdo stiprybę, ištvermę, drąsą ir toleranciją. Dabar Paulius jau septintokas Vytauto Didžiojo vidurinėje mokykloje, tačiau „Kumitė” klube išmoktų kovos veiksmų klasėje nedemonstruoja.
Treneris ir „Kumitė” klubo prezidentas Artūras Enčeris irgi prisimena pirmuosius Pauliaus žingsnius – kaip ir kiti tokio amžiaus vaikai, atėję sportuoti į klubą, Paulius bėgiojo, vartėsi kūliais ant tatamio. Pasak trenerio, tai tik žaidimai. Tačiau per šešerius metus „žaisdamas” ant tatamio Paulius pasiekė puikių rezultatų. Trylikametis Paulius savo baltą kimono juosiasi žaliu diržu. Žalias – septintoji kyokushin karatė meistriškumo pakopa, iki aukščiausios – juodo diržo – beliko tik keturi laipteliai. Paulius yra šių metų Šveicarijos atvirojo čempionato II vietos laimėtojas, pernai jis tapo Lietuvos jaunučių čempionu ir „Pepsi” taurės čempionu – tai tik maža dalis jo pasiekimų. Namuose Paulius saugo daug diplomų ir keturias taures, iškovotas įvairiose varžybose.
„Varžybose labai smagu, ypač kai gerai sekasi. Kai pralaimiu – neypatingai”, – sako nedaugžodžiaujantis Paulius. Varžybų būna daug – Lietuvoje ir užsienyje. Pasak A. Enčerio, galėtų jo treniruojami sportininkai ir dažniau dalyvauti tarptautinėse varžybose, meistriškumo užtektų, tačiau kelionių į užsienį niekas nefinansuoja, už jas moka sportininkų tėvai. Paulius jau yra dalyvavęs varžybose Ukrainoje ir Šveicarijoje, o spalio mėnesį važiuos į Olandiją.
Varžybose smagu, o treniruotėse, Paulius neslepia, – nelengva. Į treniruočių salę eina triskart per savaitę – kompiuteriniams ir kitokiems žaidimams laiko lieka ne itin daug. Tačiau neatrodo, kad Paulius dėl to labai sielotųsi. „Nieko nepasiekčiau, jei tik kompiuterinius žaidimus žaisčiau”, – rimtai sako jis. Gal net per rimtai savo – trylikos metų – amžiui.
Tik nepagalvokit, kad Paulius yra koks rimtuolis nuoboduolis. Jam kaip ir jo bendraamžiams norisi ir yra laiko pasėdėti prie kompiuterio ir kamuolį kieme paspardyti. Jam, kaip ir daugumai, buvo pagundų mesti karatė ir imtis ko nors kito. Tada jam padėjo tėveliai ir treneris, patarę nesiblaškyti. Klube išmokstama nugalėti pagundas, ugdoma valia, stiprybė. Juk kovos menai nėra pats švelniausias sportas, treniruotėse ir varžybose būna net traumų.
Paulius sako rimtų traumų neturėjęs ir nė karto neverkęs, nes verkti čia negalima. Negalima net parodyti varžovui, kad skauda, nes tuomet sunku bus nugalėti. O Paulius nori nugalėti, nori išlaikyti egzaminą ir užkopti ant dar aukštesnio laiptelio. Tikėkimės, kad jam tai pavyks liepos 26-ą prasidedančioje tarptautinėje karatė stovykloje Palangoje.
