Kovo 5 d. Jurbarko kultūros centre pavasarį pradėjo respublikinis vyresniųjų liaudiškų šokių festivalis „Linksminkimos“. Festivalio programa ir jo dalyviai įrodė, kad šokėjai – ne tik patys linksmi žmonės, bet gerą nuotaiką sugeba dovanoti ir gausiai į šokių šventę atėjusiems žiūrovams.
Į šiemet antrą kartą surengtą festivalį choreografė Jolanta Telišauskienė pakvietė 13 kolektyvų iš svetur, kurie kartu su jurbarkiškių „Nemunėliu“ ir „Mituva“ parodė ilgą ir linksmą šokių programą. Festivalio koncerto vedėjas Gintaras Zareckas vieną po kito kvietė kolektyvus, minėdamas skambius jų ir į šventę atvežtų šokių pavadinimus, bei džiugino žiūrovus užduodamas jiems netikėtų klausimų ir apdovanodamas suvenyrais, nuo Kazimierinių likusiais.
Trankiame šokių sūkury rodėsi, kad Jurbarko scenoje susirinko bent pusė Lietuvos – artimiausi kaimynai „Vėjava“ iš Tauragės ir Sintautų „Sintuola“, kiek tolesni – „Kupolio rožė“ iš Kauno, o iš Kaišiadorių net trys – „Skaisgija“, „Kiementa“ ir „Savingė“. „Vijūnas“ atvažiavo iš Elektrėnų, o „Ringis“ iš Balbieriškio. Panevėžio „Verdenė“ atsivežė ir jaunimo kolektyvą „Linelis“, o šventės dalyvius nudžiugino senuoju linksmuoju „Klumpakoju“. Pamario kraštui atstovavo „Kalnapušė“ iš Nidos, o žemaičiams – dar ir Kretingos „Toncius“, iš Naujosios Akmenės „Alsa“ bei „Minija“ iš Gargždų, vienintelė atvykusi su kapela, kuri gyvai grojo šokėjams.
Trinksėjo grindys nuo linksmų šokių, akys raibo nuo tautinių kostiumų gražumo, linksma buvo ir nuo šypsenų šokėjų veiduose. Paskutinį šokį „Linksminkimos“ šoko visų kolektyvų atstovai. Paskui jie sveikino vieni kitus, dėkojo Jurbarko kultūros centro choreografei Jolantai Telišauskienei už gražią šventę. Festivalio organizatorė pažadėjo į kitą „Linksminkimos“ šventę pakviesti šokėjų ir iš užsienio.
Birutė ir Valdas Raviniai, („Nemunėlis“):
„Šokame nuo pat vaikystės, o „Nemunėlyje“ – jau dešimt metų. Niekas tiek žmogui neduoda sveikatos, kiek šokiai – visų pirma, tai yra judėjimas, savotiškas sportas, antra – puikus bendraminčių kolektyvas, bendravimas suteikia puikiausių emocijų.“
Jurgita ir Marius Jazukevičiai, („Mituva“):
„Esame jauniausi kolektyve – šokti pradėjome tik praėjusių metų lapkritį. Ir gyvenime, kaip ir šokiuose, esame pora. Nors tautinius šokius šokome tik vaikystėje, greit išmokome ir mums smagu. Be to, smagu priklausyti kolektyvui. Šokiai mūsų laisvalaikį padarė įdomesnį ir turiningesnį.“
Danutė Karopčikienė
