Gegužės 18 d. Jurbarko krašto muziejaus parodų ir koncertų salėje atidaryta jurbarkietės Marytės Ševelytės-Strončikienės tapybos darbų paroda. Pužiškių kaime, vienkiemyje, jau 20-metį gyvenančios kūrėjos daugumoje darbų – gamta, gėlės. Tai, kas kasdien džiugina ir teikia laimės.
Aistra – sportas
Į Jurbarką Marytę tėvai atsivežė 1956 m. Mokėsi ji vidurinėje mokykloje, dabar – Jurbarko gimnazija. „Tada labai populiarus žaidimas buvo rankinis. Kaip dabar krepšinis. Mokykloje šią sporto šaką populiarino kūno kultūros mokytojas Jonas Stankevičius. Mes su suolo drauge Anele taip pat pradėjome treniruotis“, – sportinės karjeros pradžią prisimena M. Ševelytė-Strončikienė.
Sportiška mergina buvo kviečiama atstovauti mokyklai ir kitų sporto šakų varžybose – teko slidinėti, mesti ietį ir kitokias rungtis išbandyti, tačiau širdžiai mieliausias buvo rankinis. Netrukus Marytė su Anelė buvo pakviestos į rajono rinktinę, komanda pergales skindavo „Nemuno“ draugijos čempionatuose, gerai pasirodydavo ir kitose šalyje vykusiose varžybose.
1965 m. baigusi mokyklą Marytė jau turėjo pirmą sporto atskyrį, todėl įstojusi į tuometį Kauno politechnikos institutą (dabar – KTU) taip pat buvo pakviesta į jo komandą. Vėliau su klasės drauge Anele Lasickaite-Gončerova drauge žaidė „Žalgirio“ komandoje, Lietuvos Respublikos rankinio rinktinėje, dalyvavo Europos čempionate. „Sportininkus išleisdavo į užsienį, todėl ir mes apkeliavome ne vieną šalį. Tai buvo sporto pridėtinė vertė“, – sako TSRS sporto meistrės vardą turinti moteris.
Atrado studiją
Įgijusi inžinierės-ekonomistės specialybę M. Ševelytė-Strončikienė grįžo į Jurbarką ir įsidarbino statybos organizacijoje. Sukūrė šeimą, gimė dukra Rūta ir sūnus Marijus, todėl sportas pamažu iš gyvenimo pasitraukė. „Dar šiek tiek dirbau trenere 2-ojoje vidurinėje mokykloje, bet sportininkės karjerą baigiau“, – sako Marytė.
Moteris pripažįsta, kad potraukį piešti jautė jau mokykloje, tačiau tada visas jėgas atidavė sportui. Prieš stojant į institutą, kur pirmiausia studijavo statybų architektūrą, mėnesį piešti mokėsi pas dailės mokytoją Kriaučiūną. Tai buvo visi dailės mokslai, bet namuose Marytė mėgdavo šį tą nupiešti ir į pajūrio kopas keliaudavo su albumu, kuriame suguldavo matomi vaizdai.
„Daugiau piešti pradėjau, kai vaikai jau buvo gana dideli. O jiems išėjus, atsirado dar daugiau laiko. Išgirdau apie suaugusiųjų dailės studiją ir nuėjau ten“, – pasakoja M. Ševelytė-Strončikienė, 2000 m. pradėjusi lankytis prie Vinco Grybo muziejaus veikiančioje studijoje. Jos mokytojomis tapo Rasa Grybaitė ir Gabija Viduolytė. Tada Marytė pirmą kartą susidūrė su rimtais dailės mokslais.
Studijoje M. Ševelytė-Strončikienė praleido 17 metų, dalyvavo įvairiuose projektuose, darbus eksponavo parodose, mokėsi įvairių technikų, dirbo su skirtingomis medžiagoms: stiklu, keramika, vilna, papjė mašė. „Nė viena medžiaga man taip nepatiko, kaip tapymas aliejiniais dažais. Mokėmės kopijuodami žymių dailininkų paveikslus. Ir parodoje yra keli darbai iš studijoje vykusių projektų. Kai kurie – gana sudėtingi: Kristaus galva, vandens lelijos pagal Klodo Monė darbus“, – sako menininkė.
Pasak M. Ševelytės-Strončikienės, ji norėjo daryti tai, kas patinka labiausiai – tapyti, ir ne tik kopijuoti, bet kurti, todėl pamažu iš dailės studijos išėjo ir dabar tapo savarankiškai. Tapymo objektų ypač daug atsirado 2006 m. išsikėlus į vienkiemį, o laiko – dar po kelerių metų išėjus į pensiją. „Laikas dailės studijoje buvo labai naudingas. Daug išmokau, o dabar tapau taip, kaip man labiausiai patinka – ant drobės aliejiniais dažais“, – šypsosi Marytė.
Kūryboje daug gamtos
Parodų ir koncertų salėje eksponuojami M. Ševelytės-Strončikienės 38 tapybos darbai. Iš viso autorė yra nutapiusi jų per 40. „Kai kuriuos padovanojau, ir nežinia kur jie dabar, kitus dovanotus man parodai paskolino, daug turėjau namuose – gerai dulkes nuo jų nušluostyti. O šioje erdvėje jie visai gražiai žiūrisi“, – juokiasi Marytė. Ji sako, kad sugalvojusi rengti parodą iš pradžių jaudinosi, bet parodos atidaryme sulaukusi artimųjų, draugų ir jų palaikymo, pasidžiaugė, kad ryžosi.
M. Ševelytės-Strončikienės paveiksluose – labai daug gamtos. Žalias „Pamituvys“ ir rožėmis pražydęs paveikslas, skirtas žuvusiai draugės Anelės dukrai Adutei, atkeliavo iš Anelės Lasickaitės-Gončerovos, keletas paveikslų – iš sūnaus Marijaus namų. „Marti Modesta vieną paveikslą įrėmino į labai gražius rėmus. Tai suteikia paveikslui dar daugiau grožio. Jurbarke nelabai yra kur juos įrėminti. O ir gražūs rėmai nemažai kainuoja“, – sako autorė, priemones tapymui dažniausiai perkanti didmiesčiuose.
Menininkė sako, kad temą paveikslui kartais nelengva sugalvoti. „Tik gėles sugalvoju piešti spontaniškai, kai išeinu į kiemą. Tačiau kartais vieną paveikslą tenka piešti kelerius metus, laukti kol vėl gėlė pražys“, – kūrybos paslaptis atskleidžia Marytė. Taip dvejus metus piešė tulpes, o paveikslą „Virsmas“ tapė net trejus metus, kol užbaigė. „Sakoma, jei užbaigei paveikslą, po ilgesnio laiko jo netaisyk ir netobulink, bet kartais jį užbaigti užtrunka kelerius metus“, – juokiasi M. Ševelytė-Strončikienė.
Kitokie paveikslai, nupiešti dailės studijos laikotarpiu – išbandytos įvairios technikos. „Veneros gimimas“ – nukopijuotas, tačiau buvo labai puiki proga pasimokyti piešti žmogaus kūną. Autorė eksponuoja ir kelis portretus, iš viso jų yra nupiešusi keturis. „Portretus piešti sunku. O ir nėra, kas sutiktų ilgiau pozuoti. Prikalbinau modeliu pabūti dukrą Rūtą. Ji man pozavo kelis kartus po kelias valandas“, – sako Marytė.
Išsiskiria ir paveikslas „Šopeno valsas“. „Tai – abstrakcija. Kartais smagu piešti ir jas. Užduotis buvo klausyti muzikos ir piešti. Klausiausi Šopeno valso ir išsiliejo tokios šviesios spalvos. Buvo įdomu“, – pabandžiusi kitokio tapymo būdo nesigaili autorė.
Pasak parodos autorės, piešti jai smagiausia lauke, kai ateina įkvėpimas. „Pradėjus piešti visai kitaip pradedi žiūrėti į aplinką, pastebi detales, spalvas. Aš tapydama užsimirštu. Tai – mielas užsiėmimas širdžiai“, – sako Marytė.
Buvo staigmena
Mamos parodos atidarymo proga atvykęs pasveikinti sūnus Marijus su žmona Modesta ir jauniausiu sūnumi sako, kad yra laimingas, kai laiminga mama. „Šiek tiek nerimaujame, kai ji ten kaime viena būna, bet matome, kad jai patinka, ji laiminga, tai ir mes džiaugiamės kartu su ja. O paroda vainikuoja visą jos savarankiško gyvenimo 20-metį“, – mama didžiuojasi M. Strončikas.
Į platų ir linksmą glėbį Marytę įtraukė kelios jos draugės, su kuriomis ji kartu žaidė rankinį. Moterys tikino, kad gavusios žinutę apie parodą negalėjo neatvažiuoti, nes joms buvo didelė staigmena, kad Marytė tapo. „Tai puiki proga mums visoms susiburti, pabūti kartu. O tu, Maryte, piešk, kiek rankos teptuką laikys, kol akys matys“, – linkėjo buvusios rankininkės.
Tik geriausia Marytės draugė Anelė žinojo apie Marytės aistrą. „Kai ji pradėjo piešti, pajuokavau, kad jai kas trinktelėjo turbūt, bet po to labai palaikiau, skatinau lankyti dailės studiją“, – sako nuo aštuntos klasės su parodos autore bendraujanti A. Lasickaitė-Gončerova.
Baigusi profesionalios sportininkės karjerą Anelė liko gyventi Kaune, tačiau su Maryte susitinka nuolat. „Marytė visada buvo ramybės įsikūnijimas, lėta, rami. Ji labai gerai mokėsi ir man patardavo, padėdavo. Didžiulis turtas tiek metų išlaikyti draugystę. Visada jai linkėsiu tik geriausio, o tapydama ji – tikrai laiminga“, – sako Anelė.
Gražiausi darbai – atliekami su meile. „Nesu profesionali dailininkė. Tapau paprastai, tai, kas gražu, kas patinka man pačiai. Gal ir kitiems žmonėms patiks nesudėtingi mano paveikslai“, – svarsto parodos autorė. M. Ševelytės-Strončikienės tapybos darbų parodą Jurbarko krašto muziejaus parodų ir koncertų salėje galima aplankyti iki birželio vidurio.
Jūratė Stanaitienė
