Mūsų klasė birželio mėnesį keliavo į Smalininkus. Nuvažiavome autobusu iki Pašvenčio kaimo. Po to pėstute vingiuotu miško takeliu ėjome Šventosios upelio pakrante į Antšvenčių kaimą. Ankstų rytą girdėjome, kaip garsiai gieda, čiulba, čerškia, kleketuoja paukščiai, traška, braška medžių šakos ir šnara lapeliai. Priėjome seną medinę trobelę. Tai dailininkės Lidijos Meškaitytės tėviškė.
Oi, kaip sodyboje ramu, gražu! Sodybos prižiūrėtoja Onutė Burneikienė įdomiai papasakojo apie dailininkės gyvenimą, kūrybą. Parodė sodyboje augančias trikamienes liepas, sodą, namelį, klėtį ir seną rūsį, kuriame gyvena daug šikšnosparnių.
Smalsiai apžiūrinėjome piešinius – akvarelės miniatiūras, dailininkės piešimo priemones.
Sodybos kiemelyje žaidėme, išdykavome, ilsėjomės. Visi vaišinomės keptomis dešrelėmis ir gaiviu džiovintų obuolių kompotu. O kad uodai nesukandžiotų, O. Burneikienė pasiūlė išsitepti rankas ir kojas gvazdikėlių antpilu. Draugiškai ir gardžiai pasistiprinę prisiminimui pasodinome alyvų krūmą.
Už puikias akimirkas, įdomius pasakojimus padėkojome Onutei ir iškeliavome į Smalininkų miestelį. O Smalininkais miestelis vadinamas todėl, kad yra toks įdomus istorinis pasakojimas: ,,Seniai seniai Smalininkuose buvo girios. Vietos gyventojai iš medžių sakų gamino smalą (dervą, degutą), todėl vietovė pradėta vadinti Smaliais, o vėliau – Smalininkais”.
Lankėmės Senovinės technikos muziejuje. Ne tik pamatėme, bet ir susipažinome su senais traktoriais, automobiliais ir kitais senoviškais rakandais, apie kuriuos buvome girdėję tik per pasaulio pažinimo pamokas. Apie savo surinktus eksponatus papasakojo muziejaus savininkas Justinas Stonys.
Apžiūrėję muziejaus ekspoziciją ir atsigaivinę namų šulinio vandeniu toliau kulniavome Nemuno pakrante prie vienos iš seniausių Rytų Europoje vandens matavimo stoties. Smalininkų vandens matavimo stotis įrengta 1811 m., jai šiemet sukanka 200 metų. Įspūdingai atrodo išlikę akmeniniai laiptai, stebėjimo bokštelis. Sužinojome, kada buvo didžiausi potvyniai ir kaip galima nustatyti upės vandens lygį.
Nuvargę, bet linksmi pėdinome per Palėkių miškelį ir autobusu važiavome į namus. Išvyka likome patenkinti. Praturtėjome žiniomis apie savo gimtąjį kraštą. Šią dieną visada prisiminsime.
Dominyka Mandrijauskaitė
Vytauto Didžiojo vidurinė mokykla,
4c klasė
