Profesionalus melžėjas – pieno ūkio sėkmės garantas (4)

Praėjusią savaitę Pauliuose, Rimutės ir Vyganto Baršauskų ūkyje, vyko trečiosios Jurbarko rajono melžėjų varžytuvės. Dėl geriausio melžėjo vardo susikovė šeši dalyviai – pieno ūkių savininkai ir samdomi darbuotojai. Visi kaip vienas tvirtino, kad melžėjo darbas nėra labai sunkus, tačiau atsakingas ir reikalaujantis daug žinių, nes nuo melžėjos profesionalumo priklauso ūkio sėkmė.

Sėkmę lėmė patirtis

Veterinarijos akademijos Josifo Taco melžimo centro vadovai ir Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Jurbarko rajono biuro konsultantai pieno ūkių darbuotojus šįkart pakvietė varžytis lauko aikštelėje. Pasak gyvulininkystės konsultantės Laimutės Andriuškevičiūtės, varžytuvių dalyviams tai nemažas iššūkis – atvira melžimo aikštelė geriausiai patikrina melžėjo profesionalumą, dėl to ne visi kviestieji sutiko dalyvauti.

Ir vis dėlto dalyvių netrūko. Daugiausia jų atvyko iš Eržvilko seniūnijos: savo ūkiuose įgytus įgūdžius demonstravo Žilvinas Oberauskas ir Inga Zubrickienė, o Ramunė Lukošiūtė atstovavo Valentino Joniko ūkiui. Zigmas Andriuškevičia turi pieno ūkį Smalininkų seniūnijos Antšvenčių kaime, Rasa Dubinskienė ūkininkauja Šimkaičių seniūnijos Graužų kaime, o Edita Andriulaitienė dirba ūkininko Edmundo Pociaus ūkyje Raudonėnuose.

Visi jie buvo lygiaverčiai varžovai, nes melžėjų varžytuvėse dalyvavo pirmą kartą. Tarp dalyvių sukiojęsis 2012 m. geriausias rajono melžėjas Gintaras Gvazdauskas į varžybas atlydėjo savo kaimynę R. Dubinskienę ir iškart garantavo, kad jo mokinė taps geriausia rajono melžėja. „Rasa labai tvarkinga, darbšti moteris, nuolat domisi naujovėmis, išbando jas savo ūkyje. Pamatysite, ji manęs neapvils“, – tikino G. Gvazdauskas.

Nors patirties užteko visiems dalyviams, sėkmė buvo labai permaininga.

Pirmosios trys rungtys parodė, kad lyderė – R. Dubinskienė. Nė vienos klaidos nepadariusi teorijos teste ir gavusi visus 10 balų už sanitarinį pasiruošimą, ūkininkė labai gerai atliko ir melžtuvių sanitarinio apdorojimo užduotį.

Teorinių žinių testas sėkmingas buvo ir Z. Andriuškevičiai. Jam geriausiai sekėsi ir melžimo aikštelėje, tačiau Zigmui, kaip ir daugeliui kitų varžybų dalyvių, koją pakišo melžtuvių sanitarinio apdorojimo rungtis. Rankomis melžtuvų dažniausiai jau nebeplaunantys ūkininkai nebeatsekė, kaip išdėlioti kibirus su skirtingos temperatūros vandeniu, todėl kai kurie prarado net pusę galimų balų.

Melžimo aikštelėje buvo svarbu ne tik viską teisingai, bet ir greitai padaryti – vertinimo komisijos pirmininkas Veterinarijos akademijos Josifo Taco melžimo centro vadovas Saulius Tušas pastebėjo, kad dauguma varžybų dalyvių nemoka dirbti abiem rankom, melždami vieną karvę pamiršta, kad aparatai uždėti ir kitai, todėl gaišta brangų laiką, gali pakenkti gyvuliui. „Tai nedidelės klaidos, visas jas galima ištaisyti, bet taip jau yra – blogo įpročio atsisakyti sunkiau nei suformuoti teisingus įgūdžius“, – apgailestavo dr. S. Tušas.

Susumavus visų šešių rungčių balus paaiškėjo, kad prognozės išsipildė: geriausia išties buvo R. Dubinskienė, antrą vietą iškovojo E. Andriulaitienė, trečioji atiteko Ž. Oberauskui. Daugybė sveikinimų ir dovanų kaip ranka nuėmė varžybų įtampą ir nuovargį, išsklaidė jaudulį. Organizatorių padėkos raštai ir dovanos atiteko ne tik nugalėtojams, bet ir netapusiems prizininkais varžybų dalyviams. 

Gerą melžėją sunku rasti

Pasak varžybų vertinimo komisijos pirmininko dr. S. Tušo, iki šiol neteisingai galvojama, kad melžėju gali dirbti bet kuris kaime gyvenantis žmogus. Tai pasenęs ir labai neteisingas požiūris.

„Sugadinti karvę galima labai greitai. Trys ar keturi blogi melžimai gali sukelti gyvuliui tešmens uždegimą, jo nepastebėjus gali tekti gyvulį išbrokuoti. Kuo mažiau mechanizuotas ūkis, tuo daugiau atsakomybės tenka melžėjai. Bet ir automatai reikalauja, kad melžėja daug žinotų ir sugebėtų – juk juos reikia reguliuoti, vadinasi, melžėjais turi dirbti tik profesionalai“, – tvirtino ilgametis melžimo varžybų vertinimo komisijos pirmininkas dr. S. Tušas.

Atidžios, atsakingos, mokančios suprasti, ko reikia gyvuliui, melžėjos jau nebe pirmi metai ieško ir ūkininkas V. Baršauskas. Antrą kartą melžėjų varžytuvių dalyvius į savo ūkį priimantis pieno ūkio savininkas tvirtina, kad ne viena kaimo moteris buvo atėjusi pabandyti, tačiau ilgai neužsibuvo, todėl patiems tenka net ir sergant eiti į fermas. „Ieškome tokios melžėjos, kuri domėtųsi savo darbu ir siektų jį daryti tik labai gerai, taip, kaip sau. Kol kas geresnės už mano žmoną Rimutę neradome“, – tvirtino V. Baršauskas.

Baršauskų piendavės – ypatingos. Visos turi vardus, jaučiasi mylimos, todėl yra ramios, draugiškos, smalsios, visai nebijančios žmonių – daugybė varžybų dalyvių ir svečių joms nesukėlė jokių blogų emocijų: atėjus melžimo laikui karvės drąsiai rikiavosi prie melžimo aikštelės ir laukė savo eilės. Tik labai gera melžėja gali turėti tokias ramias ir paklusnias karves.

Kad geros melžėjos rasti beveik neįmanoma, tvirtino ir ūkininkas E. Pocius, samdantis dvi pagalbininkes. „Sakykim tiesiai: ne viena melžėja, net ir nebloga, darbą pragėrė. Neatsakingam žmogui gyvulių nepatikėsi – nekreipdamas dėmesio gali prisišaukti nelaimę“, – tvirtino ūkininkas.

E. Pociaus ūkyje E. Andriulaitienė dirba jau dešimt metų. Ūkininkas patenkintas abiem savo pagalbininkėmis, tačiau į konkursą galėjo važiuoti tik viena – kitai teko likti melžti karvių. „Tokie konkursai net ir stebintiems duoda daug naudos, todėl į renginį važiavau negailėdamas savo laiko“, – tikino 70 karvių bandą Rudonėnų kaime turintis veterinarijos gydytojas.

Vaikšto peilio ašmenimis

Melžėjų varžytuvės šiemet vyksta ūkininkams labai sunkiu laiku – per pačią pieno krizę. Rugsėjo pabaigoje ūkininkai gavo pieno perdirbėjų pranešimus, kad supirkimo kaina spalio mėnesį nesikeis. Tai reiškia, kad pieno ūkiai ir toliau kaups nuostolius.

Praėjusiais metais už kilogramą pieno gavę litą, o metų pabaigoje – net ir iki 1,26 Lt, šiemet ūkininkai neteko didžiosios dalies pajamų. Pieno gamintojai skundžiasi, kad kainą perdirbėjai numušė 40–60 proc., o didžiausio smūgio pieno ūkiai sulaukė rudenį.

Stambiesiems pieno gamintojams, parduodantiems daugiau kaip 40 t pieno per mėnesį, šiuo metu perdirbėjai moka 70–75 ct/kg, smulkieji gauna gerokai mažiau. Kai tokia kaina, net ir didelę melžiamų karvių bandą turintiems ūkininkams pritrūksta apyvartinių lėšų, ypač – jei reikia grąžinti iš banko paimtas paskolas.

„Pasakysiu jums tiesiai: vaikštome ant peilio ašmenų. Vienas neatsargus judesys ir gali nugarmėti į bedugnę. Sunku išsilaikyti finansiškai ir neprarasti optimizmo, kai nėra jokios garantijos, kad galėsi dirbti. Ne kartą sakiau „Žemaitijos pieno“ vadovams: jei bent penkerius metus pieno kaina būtų stabili, visi atsitiestume“, – tvirtina V. Baršauskas.

Pasak ūkininko, žemės ūkio ministrės siūlymas skaičiuoti pieno gamybos savikainą yra ženklų braižymas šakėmis ant vandens.

„Paklauskite bet kurio žemės ūkio ekonomisto – pasakys, kad neįmanoma suskaičiuoti savikainos, nes ūkyje nėra apskaitytas ūkininko darbo laikas. Mano žmona įdarbinta melžėja, o dirba visus darbus – ir ne keturias ar aštuonias darbo valandas, o nuo ryto iki sutemų. Po pietų iš gimnazijos grįžta sūnus, savaitgaliais parvažiuoja Kaune studijuojantys vaikai – visi dirbame viską, ką reikia, nors algos už tai negauname. Jei visų indėlį suskaičiuotume, gal pieno kilogramo savikaina būtų ne 70, o 80 ar 90 centų?“ – svarstė V. Baršauskas.

Raudonėnuose ūkininkaujantis E. Pocius sutinka, kad ūkininkauti apsimoka tik tuomet, kai pieno kaina pakyla iki 1–1,10 Lt/kg. „Pernai tiek ir gavome, tačiau neilgai – dabar vėl moka 72 ct. Prie tokių kainų apie ūkio plėtrą negali net galvoti. Nežinau, ar gali būti blogiau. Jei kaina dar kristų, tektų likviduoti ūkį – juk ir atlyginimus darbininkams reikia mokėti, ir valstybei mokesčius atiduoti“, – aiškino E. Pocius.

Pasak ūkininko, pieno ūkiui augti ir plėstis padėjo europinė parama, tačiau kiekvienas projektas pareikalauja ir savo dalies, ir tada dažniausiai tenka lįsti į banko kišenę.

„Kol dirbam, tol ir ūkis gyvuos, o paskui – kaip Dievas duos. Vaikai į kaimą nebenori, neūkininkaus. Mato, kaip sunkiai skinasi kelią žemdirbio verslas, o prie gyvulių esi žiemą vasarą pririštas“, – sakė E. Pocius.

Nei pakartas, nei paleistas

Prieš ketverius metus tėvų ūkį perėmęs Z. Andriuškevičia laiko 34 karves – banda nėra didelė, bet vienam visą ūkį kasdien apeiti nelengva. Zigmas vadina save robotu – sako, kad melždamas karves, sėdėdamas traktoriuje suplanuoja darbus, apmąsto savo gyvenimą ir net randa laiko pasvajoti.

„Mūsų karvės labai geros – iš kiekvienos vidutiniškai po 6,5 t per laktaciją primelžiame. Dar daugiau gautume, jei neproduktyvias, ligotas išbrokuotume, bet atnaujinti bandą nėra paprasta – telyčią reikia dvejus metus auginti“, – sakė Zigmas.

Jaunas ūkininkas plėtros nesibaimina, tik galimybių plėsti savo ūkį neturi – aplink Smalininkus trūksta dirbamos žemės, nėra ganyklų. Be to, plečiant ūkį tektų statyti naujas fermas, pirkti gyvulių – neaišku, ar investicija atsipirktų ir kiek laiko tam reikėtų.

„Kol paskolų neturi, krizę kažkaip vis tiek išgyveni. Tokiais laikais kaip dabar paskolos gali nuvesti į bankrotą. Pasiryžus plėtrai tektų samdyti pagalbininkų – vėl didėtų išlaidos. O dabar pats sau ir darbdavys, ir samdinys“, – juokėsi Z. Andriuškevičia.

Jam pritaria ir geriausia rajono melžėja tapusi Graužų kaimo ūkininkė R. Dubinskienė.

„Dabar sunkūs laikai – jaučiamės keistai: nei pakarti, nei paleisti. Dirbame nuostolingai, bet naikinti ūkio negalime – iš ko gyventume?“ – svarstė ūkininkė, namuose melžianti 13 karvių. Tokiems mažiems ūkeliams už pieno litrą šiuo metu moka vos daugiau nei pusę lito.

Daiva BARTKIENĖ