Įspūdingą pasirodymą praėjusį šeštadienį Vilniuje vykusiame Europos moterų regbio (septyni žaidėjai) čempionato B diviziono turnyre surengusi Lietuvos rinktinė iškovojo tris pergales ir pelnė sidabro medalius. Tarp dvylikos medalius iškovojusių merginų buvo ir jurbarkietė Areta Einikytė.
Ketvirtus metus regbio aikštelėje besitreniruojanti mergina jau pernai būtų galėjusi žaisti rinktinėje – fiziniai duomenys tiko, tačiau buvo per jauna. Šiemet Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos abiturientės svajonė išsipildė – apdovanojimų lentyną papuošė garbingas medalis, o galvoje – ateities planai.
Pergalių nesitikėjo
Šiemet Lietuvos moterų rinktinei buvo keliamas uždavinys patekti tarp šešių geriausių komandų. Sportininkės grupės etape 15:7 (10:7) nugalėjo Austriją ir 19:12 (12:12) įveikė slovakes. Intriguojančiame pusfinalyje Lietuva 15:5 (10:0) įveikė kaimynes iš Latvijos. Nors latves aistringai palaikė sirgaliai, lietuvaitės dominavo aikštėje nuo pat susitikimo pradžios. Kibi gynyba ir aktyvus žaidimas puolime leido šeimininkėms įgyti įtikinamą persvarą ir iškovoti pergalę.
„Visas rungtynes žaidėme tą pačią dieną, todėl ir įtampos, ir nuovargio buvo daug. Paskutinis buvo susitikimas su Vengrijos sportininkėmis. Ši komanda aukšto lygio ir į Europos B divizioną nukrito iš A diviziono. Turėjome pripažinti, kad vengrės buvo stipresnės. Tačiau sidabro medaliai mums labai svarbūs, nes pernai moterų rinktinė B divizione buvo priešpaskutinė – vienuolikta“, – pasakojo A. Einikytė.
Moterų rinktinės pergalė itin pradžiugino regbio gerbėjus. Sidabro medaliai reiškia, kad ekipa keliauja į aukštesnį – A divizioną, ir kitais metais rungsis su pajėgiausiomis Europos komandomis.
Merginų pergalės tarsi pratęsė šventę, kai prieš keletą savaičių Lietuvos vyrų rinktinė iškovojo aukso medalius A divizione, nugalėjo amžinus priešus – Lenkijos komandą ir pateko į „Grand prix“ čempionatą, aukščiausią regbio lygą. Kartu su vyrų rinktine tuomet aukso medaliu pasipuošė jurbarkietis Justinas Urbonas.
„Dabar lieka tik dar daugiau treniruotis ir dirbti, kad anksčiau ar vėliau iškovotume medalius ir A divizione“, – ambicijų neslėpė regbininkė.
Stebina mėlynės
Mergina tikina pati gerai nežinanti kaip atsitiko, kad regbis tapo neatskiriama gyvenimo dalimi. A. Einikytė visą laiką sportavo, žaidė futbolą, lankė kitokias treniruotes. Galbūt todėl rajono regbininkus ugdančio trenerio Artūro Būblaičio kvietimui ateiti į treniruotes ji neatsispyrė.
„Prieš ketverius metus pradėjau lankyti treniruotes ir supratau, kad iki tol buvo tik vaikų žaidimai. Gyvenu Pilies I kaime, todėl į treniruotes tekdavo važiuoti kelis kartus per savaitę, sportuodavome tikrai intensyviai, merginų komandos nebuvo, todėl žaisdavau su vaikinais“, – prisiminė A. Einikytė.
Tiesa, mergina buvo prikalbinusi treniruotes lankyti ir keletą draugių, tačiau šios ilgai neiškęsdavo. Sportininkė juokiasi, kad merginos turbūt labiau domėdavosi šalia besitreniruojančiais sportiškais regbininkais, o ne pačiu regbiu. Surinkti merginų komandą Jurbarke nepadėjo net ir didžiulės pastangos. Vienu metu A. Einikytė buvo pakabinusi mieste daugybę sportuoti kviečiančių skelbimų.
„Galbūt drauges atbaidydavo ir dažnai mėlynėmis nusėtas kūnas. Man pačiai iki šiol juokinga, kai pamatau manęs nepažįstančių žmonių žvilgsnius ir nuostabą veiduose dėl mėlynių. Turbūt galvoja, kad su kuo nors mušiausi“, – juokėsi sportininkė.
Užkrėtė pergalė
Lūžio tašku, kai A. Einikytė suprato nebegalinti gyventi be regbio, tapo prieš keletą metų sužaistos varžybos su Marijampolės merginų komanda. Prieš susižaidusias priešininkes tuomet jurbarkiečiai tegalėjo pastatyti iš keleto merginų ir berniukų suformuotą mišrią ekipą. Nepaisant to, viešnios turėjo išvykti pripažinusios šeimininkų pranašumą.
„Emocijos po tų varžybų, pergalės skonis, viskas tiek patiko, kad nebegalėjau sustoti. Netrukdė net ir tai, kad treniruotis Jurbarke teko su fiziškai stipresniais vaikinais. Sumušimus ir kitas nemalonias smulkmenas atpirko puiki treniruočių atmosfera, kur vieni kitus palaiko ir nesityčioja, nežemina. Už tokias treniruočių sąlygas reikia dėkoti ne kam kitam, o treneriui A. Būblaičiui“, – sakė A. Einikytė.
Žaidė už Kauną
Pernai dėl per jauno amžiaus į rinktinę nepatekusi jurbarkietė šių metų Europos čempionatui ruošėsi itin rimtai. Mergina kiekvieną mėnesį po du tris kartus vykdavo į specialias treniruočių stovyklas, taip pat žaidė su Kauno merginų komanda.
„Mama juokiasi, kad manęs nuolat nebūna namuose. Draugai irgi pripratę, kad sportas man yra svarbiausia. Savaitgaliais tenka išvažiuoti treniruotis ir rungtyniauti, o paskui reikia laiko atsigauti. Būna, kad po gerų varžybų pirmą ir antrą dieną jautiesi puikiai, bet paskui užplūsta ir fizinis, ir psichologinis nuovargis“, – pasakojo A. Einikytė.
Kad per metus gimnazistei kartu su kolegėmis teko išlieti daugybę prakaito, rodo ir šių metų rinktinės rezultatas, kai iš priešpaskutinės vietos grupėje Lietuvos rinktinė šoktelėjo ant antrojo apdovanojimų pakylos laiptelio.
Tačiau intensyvios fizinės treniruotės – toli gražu ne viskas. Pasak merginos, svarbiausia šiame sporte – šaltas protas.
„Ne veltui treneris sako, kad aikštelėje šešios žaidėjos stengiasi dėl to, kad septinta pelnytų taškus. Tačiau merginos išlieka merginomis, jos emocingesnės nei vaikinai, pasitaiko situacijų, kai viršų paima ne šaltas protas, o ašaros. Bet nieko tokio, juk į aikštelę dažniausiai einame be makiažo“, – juokėsi A. Einikytė.
Svajoja apie policiją
Šiemet Antano Giedraičio-Giedriaus gimnaziją baigusi A. Einikytė planuoja stoti į Lietuvos policijos mokyklą Klaipėdoje. Mergina tikina apie teisėsaugininkės profesiją galvojusi ne vienus metus.
„Klaipėdoje bandysiu prisijungti prie vietinės regbio komandos, toliau žaisiu ir sportuosiu. Manau, kad po mokslų bandysiu grįžti dirbti į Jurbarką, bet su viena sąlyga – komisariato vadovas turės mane kartais išleisti į varžybas“, – šypsojosi A. Einikytė.
Lukas PILECKAS
