„Oi, koks tu senas! Nagi, dar kitus baltinius pasimatuok. O dabar – tuos mėlynus. Turi gražiai atrodyti“, – meiliai metais vyresniam sutuoktiniui Antanui besišypsodama rikiuoja 84-erių Marcelė. Jurbarkiečiai Klioštoraičiai šį šeštadienį vėl rengia giminės suėjimą – Antano 85-erių metų jubiliejaus proga. Nors patys sutuoktiniai dar jaunystėje prarado du savo vaikelius, į jų rengiamas šventes suguža didžiulis būrys giminaičių – net aštuoni „podinukai“ juos myli ir gerbia, kaip tikrus tėvus.
Vienija giminę
„Marcelė – stipri moteris, viską laiko savo rankose, o Antanas – gerumo, paprastumo įsikūnijimas. Visada su šypsena skuba pagalbon, nemoko, nepriekaištauja. Nuo pat vaikystės jį tokį atsimenu: linksmą, pasitempusį, su kaklaraiščiu“, – sako viena iš Klioštoraičių krikšto dukrų – skirsnemuniškė Raimonda Vaičaitytė. Prieš penkerius metus netekusi mamos, Marcelės sesers, prieš dešimtmetį – tėčio, moteris išlaiko tvirtus ryšius su savo krikšto tėvais. „Žodžiais negaliu nupasakoti to ryšio. Jie tiesiog yra reikalingi, mylintys ir mylimi“, – jautriai apie brangius žmones sako R. Vaičaitytė.
Kita krikšto dukra, Jurbarke gyvenanti Gražina Švilpienė, kurios seniai anapilin iškeliavęs tėtis buvo Marcelės brolis, apie Antaną taip pat gali pasakyti tik gera: „Ramus, besišypsantis, niekada nekeliantis balso, nereiklus. Ką padarysi, tas tiks. Visada miela su juo bendrauti.“ Moteris sako, kad su krikšto tėvais bendrauja nuolat, ne tik per šventes, o jiems pagalbos dar didelės nereikia, nors sveikatos jau suprastėjo.
Šiandien apie 60 žmonių renkasi į Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčioje vykstančias Šv. Mišias, kurias užsakė Marcelė. „Visada didesnėmis progomis užsakau Šv. Mišias. Prisimename visus išėjusius, aplankome kapelius“, – sako moteris. Prisiminti yra ką – anapilin jau iškeliavo ir Marcelės seserys, ir broliai. Jų buvo šeši. Ir Antanas jau palaidojo abi savo seseris. Neužmirštamas ir vaikų netekties skausmas – 1960 m. gimęs sūnelis išgyveno aštuonerius metus, po 11 metų gydytojai neišsaugojo ir dukrytės gyvybės. „Visus vardus Šv. Mišioms surašau. Taip gera, kai visi susirinkusieji prisimena išėjusiuosius“, – ašarą braukia Marcelė.
Savų atžalų netekusiems sutuoktiniams meilės ir dėmesio netrūksta – juos prisimena krikšto vaikai, bendrauja seserų ir brolių sūnūs ir dukros, anūkai. „Kelios kartos į giminės susiėjimus susirenka“, – džiaugiasi Marcelė ir Antanas. Šiemet po Šv. Mišių visi rinksis būrin paminėti Antano jubiliejaus. Prieš porą metų Klioštoraičiai atšventė deimantines vestuves, todėl jaunimas iš jų semiasi gyvenimiškos patirties ir mokėjimo sutarti. „Antanas turbūt vienas toks – tris kartus ženijosi: jaunystėje, per auksines ir deimantines vestuves. Tą pačią panelę, tik su kita suknele“, – juokiasi Marcelė.
Klioštoraičiams patinka bendrauti, švęsti. Ir šiandien visos giminės lauks vaišės ir linksmi muzikantai, o per savo gyvenimą sutuoktiniai buvo svotais net vienuolikoje giminaičių vestuvių. Pačių vestuvėse 1957 m. dalyvavo vos 12 žmonių, o iki pačių vestuvių Antanui teko pavargti, kol laimėjo Marcelės širdį.
Ilgai branginosi
Antano tėviškė – šalia Jurbarko esančiuose Kuturiuose, o Marcelės jaunystė bėgo Skirsnemuniškių III kaime. Abu keliavo savo keliais iki lemtingo bulviakasio tuomečiame „Pergalės“ kolūkyje. Marcelė mokėsi Skirsnemunės mokykloje, į Jurbarko vidurinę mokyklą neturėjo galimybių išeiti, tad liko dirbti kolūkio kontoroje, o Antanas, besimokydamas Jurbarke, šeštoje klasėje susižalojo koją, atsiliko nuo bendramokslių, todėl išvažiavo į Viešvilę įgyti traktorininko specialybės ir juo dirbo jau nuo 16 metų.
„Kasėme pas tetą bulves ir atvažiavo Klioštoraitis, ėmė mane kalbinti. Kas man, aštuoniolikos metų merginai rūpėjo? Visai į jį dėmesio nekreipiau“, – prisimena Marcelė. Antanas tik linksi galva – suprask, mergina jam iš karto į akį kritusi. Ir vėliau jis vis ieškojo progos pamatyti Marcelę, o ši net į šokius vengė eiti, kad nesutiktų dėmesį rodžiusio jaunuolio.
1953 m. Antaną ir Marcelės brolį vienu metu pašaukė tarnauti į armiją. Tada buvo rengiamos palydos, būsimus kareivius iki Kauno plukdė garlaivis „Kęstutis“. „Kokią jis man gėdą tada padarė! Išlydėjau brolį, stovėjau su draugais prie laivo, o Antanas šoko iš jo lauk, griebė mane į glėbį, ėmė sukti, bučiuoti. Jį ėmė atgal į garlaivį tempti. Galvojau sudegsiu iš gėdos“! – lyg kino filmo scenarijų pasakoja Marcelė. Tačiau ir toks jausmų protrūkis jos širdies nesuminkštino – į kareivio, tarnavusio 2,5 metų Vilniuje, 16-ojoje divizijoje, į laiškus mergina atsakydavo retai.
Jaunuoliai susitikdavo ir Vilniuje, į kur mokytis buvo išsiųsta Marcelė, bet apie Antaną, kaip tinkamą jaunikį, ji ėmė galvoti tik šiam grįžus iš armijos. „Negėrė, nedaug rūkė, darbo nebijojo“, – pagal kokius kriterijus rinkosi vyrą vardija M. Klioštoraitienė.
Paprastas gyvenimas
Po vestuvių jauna šeima įsikūrė Antano tėvų namuose, pasiskolinę pinigų įsigijo kitą namo galą, tėvai padovanojo gyvulių, baldų, patalynės – visko užteko. Po kelerių metų Antanas sugalvojo mokytis vairuotojo specialybės. „Leidau. Nenorėjau, kad visą laiką dirbtų traktorininku“, – Marcelės žodis šeimoje buvo ir yra svarus.
Antanas ir Marcelė gyveno paprastą gyvenimą, bet jiems nieko netrūko. A. Klioštoraitis dirbo vairuotoju veterinarijos įstaigoje, vežiojo duoną, važinėjo kombainais, pienovežiu – iki pat pensijos 1994 m. Marcelė, išmokusi buhalterijos, taip pat dirbo įvairiose įstaigose, prekybinėje bazėje. Apie įvairias nutikusias istorijas būtų galima knygą parašyti: kaip Marcelei teko teisminėtis su darbdaviu ar vos gyva liko nupurčius elektros srovei, kokiomis „ypatingomis“ mašinomis važinėjo Antanas.
Po darbų sutuoktiniai grįždavo į ūkį, kuriame laikė gyvulių, augino daržovių. Norėjo Klioštoraičiai ir namą statytis, bet pagalvojo, kad jis labai daug dėmesio pareikalaus. Todėl 1977 m. persikėlė į Jurbarką. Čia, Algirdo gatvėje, ir tebegyvena. „Jauni viską spėdavome. Šeštadienį ryte pasišeri gyvulius – ir į Palangą. Visur važiuodavome, nesėdėjome vietoje“, – sako Marcelė. Tik tas gyvenimas labai greit prabėgo – dabar nebe kelionės rūpi, daugiau dėmesio reikia skirti sveikatai.
Dienos dviese
Dabar Antano ir Marcelės gyvenimas teka ramia vaga. Bėdų dėl širdies turinti moteris negali dirbti sunkių darbų, tad jų dažniau imasi Antanas: ir valgyti namuose padaro, ir į daržą per gatvę keliauja – pasodinti, palaistyti, nuravėti reikia. „Nedaug dabar galiu padaryti, tai Antanas padeda. Visada padėdavo“, – vyrą giria Marcelė.
Klioštoraičiai prie televizoriaus nesėdi, nepatinka jiems ir serialai. „Net nežinau, ką mes veikiame. Anksčiau daug megzdavau, o Antanas dabar daug miega“, – šypsosi moteris. „Esu tikęs miegui“, – juokiasi ir Antanas. Miegodamas, matyt, jėgas atstato, nes jų vis dar prireikia – vyras dar vairuoja mašiną, žmoną kur reikia nuveža, sekmadieniais keliauja į bažnyčią. Prieš metus kitus dar pas gimines į kaimą važiuodavo padėti techniką remontuoti.
„Niekada nepasigailėjau, kad už Antano tekėjau, nors kavalierių ne vienas buvo. Geras jis buvo, nieko nedraudė, visiems padėdavo. Ir dabar vienas į kitą pasiremdami dienas leidžiame“, – gražių žodžių jubiliejų pasitinkančiam vyrui negaili Marcelė.
„Būtų bloga, negyvenčiau, – „šposija“ Antanas, – Geras buvo gyvenimas, linksmas. Dabar vienas kitą prižiūrim.“ Senolis patikina, kad su visais visada gerai sugyveno ir niekada priešų neturėjo. Iš tiesų, ne Antano būdui pykti, šaukti, nervintis. Jis geriau patylės, paklausys, padarys, kaip Marcelė pasakė, nusišypsos, jei reikės, padės ir dar kartą pakartos, kad gyvenimas – geras.
Jūratė Stanaitienė
