Jurbarko krašto kultūrinis gyvenimas neatsiejamas nuo ryškių asmenybių, kurių kūryba, dainavimas ir pedagoginis atsidavimas dešimtmečius ugdo bendruomenės dvasinį pasaulį. Vienas gražiausių šio krašto muzikinio gyvenimo reiškinių – solinio dainavimo pedagogė, atlikėja, dainų aranžuotoja bei muzikos kūrėja Rūta Šličkutė.
Suskambėjęs vakaras
Spalio 16 d. Jurbarko kultūros centre nuskambėjęs Rūtos Šličkutės jubiliejinis kūrybos vakaras tapo išskirtiniu kultūriniu įvykiu, sutraukusiu pilną salę klausytojų, bendražygių, mokinių bei jos kūrybos gerbėjų.
Tą vakarą Jurbarko kultūros centre tvyrojo ypatinga šiluma ir bendrystės dvasia. Scenoje skambėjo dešimtmečius kauptas Rūtos muzikinis kraitis, o žiūrovai negailėjo nei gėlių, nei jautrių plojimų.
Renginyje skambėjo ne tik pačios Rūtos atliekami kūriniai, bet ir jos mokinių, kolegų bei Jurbarko Antano Sodeikos meno mokyklos auklėtinių pasirodymai. Dainavo solistai Ignas Icikevičius, Giedrius Karčiauskas, Fausta Moliavaitė, Agnė Žemelytė, Lukrecija Smiltė Kateivaitė, o sceninį duetą papildė ilgamečiai atlikėjos partneriai Aušra Masteikaitė-Bosienė, Arūnas Samys, Arūnas Bauža bei kiti bičiuliai.
Lopšys ant direktoriaus stalo
Rūtos Šličkutės ryšys su muzika užsimezgė pačią pirmąją jos gyvenimo dieną. Rūta gimė Vilniuje, jaunoje Monikos ir Adolfo Šličkų šeimoje. Jai gimus, tėvelis per gimdymo namų pirmo aukšto langą įmetė baltų bijūnų puokštę. Šis mamos papasakotas epizodas mažajai mergaitei, gavusiai Rūtos vardą, įkvėpė meilę gėlėms, jų aromatui bei grožiui.
Šeimai persikeliant gyventi į Jurbarką, kur tėtis gavo pakvietimą dirbti, įvyko simbolinis epizodas, išpranašavęs tolesnį Rūtos likimą. „Iš Jurbarko į Vilnių atvyko šviesios atminties Jurbarko kultūros namų vairuotojas Bronius Mikelaitis. Jis turėjo perkraustyti trijų asmenų šeimyną į naujus namus Jurbarke. O mūsų pasitikti atėjo teatro režisierius Antanas Švedas. Paėmė lopšį, atnešė į direktoriaus kabinetą, padėjo ant stalo ir pasakė: „Gyvenk, gal kada čia direktore būsi“, – pasakoja muzikė.
Taip pirmąja Rūtos gyvenamąja vieta Jurbarke trumpam tapo kultūros namų direktoriaus kabinetas.
„Mano pirmieji namai buvo ten kur kadaise buvo kultūros centras. Aš taip ir užaugau apsupta repeticijų, orkestro skambesio, koncertų ir spektaklių. Tėvelis grojo dūdų orkestre trombonu bei restorano ansamblyje, o mama dirbo padavėja“, – nuo mažens ją supusią aplinką prisimena R. Šličkutė.
Priesaika sau
Rūtos muzikiniai pagrindai buvo formuojami su didele tėvų meile, tačiau kartu ir su griežta tėvelio drausme. Tėtis reikalaudavo kasdienio grojimo – net per vasaros atostogas kasdien reikėdavo skirti po dvi valandas instrumentiniam lavinimuisi. Tuo tarpu mama, su kuria Rūta gyvena iki šiol, atlikdama buities darbus ir sūpuodama jaunesnįjį brolį Edvardą, nuolat dainuodavo.
Tuometėje Jurbarko pirmojoje vidurinėje mokykloje didžiulę įtaką Rūtai padarė mokytoja Janina Spirauskienė, skatinusi poezijos, meno ir vaidybos pažinimą. Pirmoje klasėje įstojusi į Jurbarko muzikos mokyklą, Rūta mokėsi akordeono bei fortepiono klasėse pas keletą mokytojų. Nuo mažumės ją žavėjo lietuvių poezijos grandų – Janinos Degutytės, Maironio, Justino Marcinkevičiaus, Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Jurgio Baltrušaičio, Vinco Mykolaičio-Putino – tekstai.
Tuo pačiu metu ji pradėjo savarankiškai rinkti akordus ir žavėtis to meto estradinių grupių bei atlikėjų „ABBA“, „Boney M“, Joe Dassin, Al Bano ir Romina Power muzika, o tėvelio skatinama ir padedama ansamblio vadovo Remigijaus Mockaus, du kartus sėkmingai pasirodė televizijos konkurse „Dainų dainelė“.
Mokyklos laikais patirtas incidentas, kai viena muzikos mokytoja nesąžiningai elgėsi su jos suolo drauge, paskatino Rūtą ieškoti teisybės pas mokyklos vadovybę bei duoti sau vidinę priesaiką: „Išgirdau, kaip nesąžiningai pasielgta su mano drauge… Pykau labai, ėjau teisybės ieškoti. Ir aš tada sau tokią priesaiką daviau: jau aš tai tikrai būsiu gera muzikos mokytoja.“
Studijos Klaipėdoje
Baigusi mokyklą, Rūta norėjo studijuoti estradą. Su mama netgi buvo nuvykusi į atvirų durų dienas Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje. Tačiau kelias pakrypo į muzikos pedagogikos studijas Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose.
Klaipėdoje praleisti metai suteikė Rūtai vidinės laisvės, pasitikėjimo savimi ir neįkainojamos muzikinės patirties. Esminiu lūžiu tapo įsitraukimas į docentės Rūtos Vildžiūnienės vadovaujamą folkloro ansamblį. Jei mokykloje liaudies daina buvo atliekama daugiau iš pareigos, tai konservatorijoje ji virto giliu asmeniniu atradimu.
„Kai nuėjau į folkloro ansamblį, supratau, kad gaunu didžiulę dovaną ir didžiulę dainavimo mokyklą. Ir tada tų dainų dėka pradėjau labiau suprasti ir klasikinę mokyklą. Šiandien man liaudies daina yra ypatingai svarbi, ypatingai brangi – tai mano savasties dalis“, – pasakoja Rūta.
Nors jaunystėje ji svajojo apie gyvenimą sostinėje ar apie aktorystės studijas Kinematografijos institute Maskvoje kartu su drauge Nida Mikelaityte, baigusi mokslus pajuto gilią meilę Jurbarkui. Rūta grįžo į gimtąjį kraštą ir čia, pasak jos pačios, surado savo laimingo gyvenimo ir kūrybos namus.
Pedagoginis pašaukimas
Grįžusi į Jurbarką, R. Šličkutė pradėjo dirbti solinio dainavimo mokytoja Jurbarko Antano Sodeikos meno mokykloje bei tuometėje Jurbarko II vidurinėje mokykloje. Jos pedagoginis darbas pasižymėjo ne tik vokalo technikos ugdymu, bet ir kūrybiniu dainų harmonizavimu bei naujų skambesio spalvų paieška.
Bendradarbiaudama su studijų drauge Egle, dirbusia privačioje mokykloje Vilniuje, Rūta pradėjo kurti ir pritaikyti dainas moksleiviams. 2007 m. buvo išleistas jos autorinis dainų rinkinys vaikams „Rūtos dainelės Beatryčei“.
Rūtos dainos pelnė didžiulį pripažinimą šalyje. 2006 m. televizijos konkurse „Dainų dainelė“ mokinė Ieva Strončikaitė su Rūtos aranžuota liaudies daina „Per girą girelę“ tapo konkurso laureate. Po dar beveik dviejų dešimtmečių – 2024 m. šio konkurso laureatu tapo ir dar vienas Rūtos ugdytinis – Ignas Icikevičius, su kuriuo, pasak pačios kompozitorės, ją sieja ypatingas ryšys. Jis konkurse taip pat atliko Rūtos aranžuotą lietuvių liaudies dainą „Sudie motule mylimoji“.
Rūtos aranžuota lietuvių liaudies daina „Žuvų šukelėm“ tapo pagrindiniu muzikiniu pagrindu šokiui, kurį Moksleivių dainų šventės Šokių dienoje atliko tūkstančiai šokėjų. Tačiau pačiai autorei tai buvo netikėtas atradimas. „Apie savo kūrinio pasirinkimą sužinojau tik gerokai vėliau, atsitiktinai internete pamačiusi šokio vaizdo įrašą“, – tvirtina kompozitorė.
Dar vienu smagiu ir dideliu pasiekimu Rūta įvardija savo buvusių mokinių Vestos Eizaitės, Ievos Šimkutės ir Ievos Strončikaitės dalyvavimą Vaikų Eurovizijos atrankoje. Su jos sukurta daina merginų trio iškovojo 2-ąją vietą šalyje.
Teatro scena
Dar viena Rūtos kūrybinė erdvė – teatras. Pasak jos, tai vieta, kurioje muzika susipina su dramatišku veiksmu ir poezija. Daugiau nei 36 metus ji aktyviai bendradarbiauja su Jurbarko Konstantino Glinskio teatru, vadovaujamu režisierės Danutės Budrytės-Samienės.
Pirmasis jos teatrinis žingsnis įvyko 1984 m., kai režisierė pakvietė ją padainuoti Vydūno spektaklyje „Sigutė“. Ilgainiui Rūta teatre tapo ne tik dainininke ir aktore, bet ir spektaklių muzikos kompozitore.
„Teatre randu įkvėpimo kitokiai muzikai – kartais nepatogiomis aplinkybėmis, kurios mane laužo, skatina išlaisvinti ir vėl įkvepia“, – tvirtina R. Šličkutė.
Ryškiausi jos darbai teatre, be jau minėtos „Sigutės“, – 2016 m. Juozo Petrulio spektakliui „Prieš srovę“ pagal Sigito Gedos ir Antano Strazdo eiles sukurta muzika, kurią Rūta atliko kartu su Monika Buitkuviene ir Edgaru Pilipaičiu. Jos išplėtotos dainos pagal Justino Marcinkevičiaus poeziją skamba ir spektaklyje „Dairosi Dievas nuo kalno“.
Romansai
ir muzikiniai
duetai
Nors studijuoti estrados jai nepavyko, nuo šio žanro Rūta niekada nenutolo. Estradinis jos kelias prasidėjo 1991 m. pradžioje, iškart po Sausio įvykių. Tuometiniame Jurbarko restorane apsilankę vyrai, grįžę iš Parlamento gynybos, paprašė padainuoti dainą „Laisvė“. Rūta, mokėjusi šią dainą, iškart sutiko.
Šis pasirodymas tapo tramplinu į estradinę sceną, o bendradarbiavimas su muzikantais Arūnu Samiu ir Remigijumi Mockumi tęsėsi penkerius metus. Jų dainavimo restorane klausėsi net garsiausi šalies atlikėjai – Stasys Povilaitis, Vytautas Kernagis, Janina Miščiukaitė, Viktoras Malinauskas.
Vėliau Rūtos kūryboje svarbią vietą užėmė romansai. Duete su Aušra Masteikaite-Bosiene bei kvartete su Arūnu Bauža ji rengė romansų vakarus, koncertavo Vinco Grybo memorialiniame muziejuje, dalyvavo LRT laidoje „Duokim garo“. Su Konstantino Glinskio teatru ir orkestrais Rūta koncertavo Vokietijoje, Lenkijoje, Belgijoje, Danijoje, o JAV dainavo išeivijos filantropo Juozo Kazicko ir Elenos Baltrušaitienės renginiuose.
Paklausta apie ateities planus, Rūta neslėpė, kad kol žmonėms reikės jos dainų ir muzikos, tol ji ir toliau dainuos.
„Aš džiaugiuosi, kad kol žmonėms yra poreikis mane girdėti, džiaugtis tuo dainavimu, tol aš tą ir darysiu… Kol bus tų gerų impulsų, taip ir judėsiu. Aš esu laiminga Jurbarke, man čia gera ir čia mano namai“, – sakė Rūta.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
