Šauliai – šimtmečio dvasia Jurbarke (6)

Spalio 25-ąją Jurbarko krašto muziejuje šauliai iškilmingai paminėjo Jurbarko Petro Paulaičio šaulių 701 kuopos 106-ąsias įkūrimo metines. Rikiuotėje skambėjo šaulių priesaikos žodžiai, įteiktos padėkos ir apdovanojimai, geros kloties šiuo sudėtingu laikmečiu kuopai linkėjo svečiai.

Padėkojo apdovanojimais

Šauliai pagerbė nusipelniusius, asmeninio laiko bendriems tikslams negailėjusius kuopos nariu. 2025 metų geriausio kuopos šaulio apdovanojimas – vardinis kuopos peilis – įteiktas Vytautui Sutkaičiui. Daugiau nei 20 šaulių sulaukė rinktinės vado padėkų už dalyvavimą šauliškoje veikloje ir pratybose.

Gražiu šventės akcentu tapo bendradarbiavimo sutarties tarp Jurbarko krašto muziejaus ir Lietuvos šaulių sąjungos pasirašymas.

Jurbarko šaulių kuopa yra viena seniausių Lietuvoje. Pirmieji šauliai čia telkėsi 1919 m. ir tarpukariu, kraštą vienijant nepriklausomybės idėjoms. Jurbarko šaulių būrys buvo atkurtas 1990 m. lapkričio 21 d. ir tapo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio šaulių 7-osios rinktinės Jurbarko Petro Paulaičio 701-ąja kuopa.

„Man svarbu, kad istorija būtų gyva. Mūsų šauliai nėra tik pavadinimas. Jie savo darbais rodo, kad šaulio dvasia – tai ne vien uniforma ar priesaika, tai požiūris į gyvenimą“, – sako kuopos vadas Kęstutis Sutkus.

Pokyčius diktuoja karas

Nuo 2022 m., prasidėjus karui Ukrainoje, Šaulių sąjungos veikla ir narių skaičius stipriai pasikeitė. „Labai išaugo norinčiųjų stoti į Šaulių sąjungą skaičius. Vilniuje ir Kaune buvo net po 800 žmonių eilėse, – sako K. Sutkus. – Ypač praėjus pusei metų nuo karo pradžios, daugėjo žmonių, kurie nori ginti savo šalį ir mokytis karo mokslo. Atėjo nauja karta, kuri netarnavo Lietuvos kariuomenėje, bet yra labai imli, noriai dalyvauja ir mokosi. Šiuo metu Jurbarko kuopoje yra apie 90 narių.“

Keitėsi ir veiklos prioritetai. „Anksčiau daugiau dėmesio skyrėme kultūrinei ir patriotinei veiklai. Dabar, dėl karo Europoje, pagrindinis tikslas – karinis pasirengimas ir gynybos mokymai“, – aiškina vadas.

Pagarba asmenybėms

Istorinės atminties puoselėjimu ir patriotiniu auklėjimu rūpinasi Vlado Putvinskio-Pūtvio vardo klubas, įkurtas 1998 m. „Šiam klubui gali priklausyti šauliai, prabuvę organizacijoje daugiau nei 20 metų, taip pat ankstyvieji, prisiekusieji Lietuvos Respublikai iki 1991 m. rugpjūčio pučo“, – paaiškina K. Sutkus. Jurbarko skyriui, kuriam vadovauja Algimantas Batvinis, priklauso apie 20 narių, įskaitant kuopos vadą.

Kuopos vado K. Sutkaus kabinete, šalia Vlado Putvinskio portreto, kabo ir šviesaus atminimo ilgamečio kuopos vado Algirdo Genio portretas. „Algirdas Genys prisimenamas ne tik kaip buvęs rinktinės ir kuopos vadas, padaręs daug gerų darbų, bet ir kaip puikus žmogus ir draugas. Kasmet šaudykloje, prie kurios įkūrimo daug prisidėjo jis pats, rengiame šaudybos varžybas. Jaunimas ne tik treniruojasi, bet ir susipažįsta su šia iškilia asmenybe“, – sako K. Sutkus.

Kasdiena ir tradicijos

Šiandien Jurbarko šauliai dalyvauja ne tik valstybiniuose renginiuose ar pratybose, bet ir miesto šventėse, bendradarbiauja su mokyklomis, savanoriauja įvairiose akcijose. „Nėra taip, kad šaulys tik pratybose. Svarbiau – jausmas, kad gali būti naudingas, padėti, būti bendruomenės dalimi“, – teigia vadas.

Šauliai turi gražią tradiciją valstybinių švenčių proga ant Jurbarko vandens bokšto kelti įspūdingo dydžio trispalvę. „Susitarėme su vandens tiekimo įmone ir gavome leidimą pritvirtinti trosą. Kad vėliava būtų gerai matoma, pasiuvome didesnę nei įprasta“, – pasakoja K. Sutkus.

Dar viena graži tradicija – naujų šaulių priesaikos ceremonijos, taip pat rengiamos valstybinių švenčių proga. „Į šaulius stojama ne tik pavieniui ar su draugais, bet ir šeimomis,“ – džiaugiasi vadas.

Kariška dvasia

Eglė ir Vaidas Židžiūnai – viena iš naujausių Jurbarko P. Paulaičio 701-osios kuopos šeimų, šią vasarą davusių priesaiką. Nors šauliais jie tapo tik šiemet, tarnystės idėja šeimoje pažįstama nuo seno.

„Mano vyras – Krašto apsaugos savanoris nuo 2003 ar 2004 metų. Tarnybą sustabdė po traumos, bet dvasia liko ta pati, – pasakoja Eglė. – Mano brolis buvo tarp pirmųjų šauktinių atkurtos Lietuvos kariuomenėje, kitas taip pat norėjo tarnauti, bet negalėjo dėl sveikatos. Tad meilė uniformai manyje buvo nuo mažų dienų – kai brolis grįždavo vilkėdamas uniformą, man tai atrodė labai įspūdinga.“

Idėja prisijungti prie Šaulių sąjungos kilo Eglei. „Vaidui iš pradžių neatrodė, kad reikia – sakė, aš jau ir taip kariškis. Bet man atrodė natūralu: juk gyvename ta dvasia. Sakau, eikim kartu, smagiau kartu veikti“, – prisimena ji.

Židžiūnai stengiasi nepraleisti nė vienų pratybų ar renginio. Per kelis mėnesius jau spėjo sudalyvauti mokymuose Tauragėje ir Šiauliuose, taip pat savanoriškai talkina įvairiuose minėjimuose ir bendruomenės iniciatyvose. „Kiekvienos pratybos – unikali patirtis. Vienur gynėm teritoriją, kitur ją puolėm. Kai supranti, kaip elgtųsi priešas, pats išmoksti pamatyti spragas ir jų išvengti. Iš tokio suvokimo ateina pasitikėjimas ir atsakomybė“, – pasakoja Eglė.

Šaulio uniforma, pasak jos, – ne tik drabužis, bet ir įsipareigojimas. „Atrodo, kad šauliai – civilinė organizacija, bet uniforma įpareigoja. Įpareigoja pasitempti, rodyti pavyzdį ne tik vaikams, bet ir visuomenei. Tai toks ilgai lauktas, šiltas jausmas“, – sako Eglė.

Židžiūnai – didelė šeima, auginanti penkis vaikus, auklėjamus patriotine dvasia. „Jeigu kada ateitų diena X, kai Lietuvą reikėtų stoti ginti – mūsų sūnus jau mokėtų laikyti ginklą, o dukra dirbtų su dronais“, – šypsosi Eglė. Pasak jos, apie šaulius ir savanorystę kalbama ir namuose – tai ne tik tėvų veikla, bet ir šeimos vertybė. „Abiturientė dukra jau klausia, kada galės prisijungti, o devintokas sūnus nori į jaunuosius šaulius,“ – priduria ji.

Nors šeima užimta – vaikai, darbas, buitis – Eglė sako, kad šaulystė tapo svarbia gyvenimo dalimi. „Veikla įtraukia. Nors kartais tenka išvažiuoti ar pavargti, bet grįžti pilnas energijos ir visada su jausmu, kad darai kažką tikrai prasmingo“, – sako ji.

Janina Sabataitienė