Daug kur grojusi ir visiems patinkanti Jurbarko kultūros centro kapela „Santaka“ spalio antroje pusėje vyko į Briuselį. Kelionė į Belgijos ir Europos Sąjungos sostinę – tai dovana meno mėgėjų kolektyvui, kuris LRT televizijos laidos „Duokim garo“ tradicinių kapelų varžytuvėse tapo nugalėtoju.
Į Briuselį – su armonikomis
Petro Pojavio vadovaujama kapela „Santaka“ dalyvavo 2014–2015 m. sezono „Duokim garo“ kapelų varžytuvėse. Ir laimėjo! Geriausia šalies kapela „Santaka“ pripažinta tradicinių kapelų kategorijoje. Kapelas varžytuvėse vertina ne tik komisija, bet ir televizijos žiūrovai. „Santaka“ gerbėjų turi visur ir daug – tą įrodė žiūrovų skambučiai, o profesionali komisija jurbarkiškiams irgi skyrė aukščiausius įvertinimus.
Kelionę į Briuselį varžytuvių nugalėtojams dovanojo europarlamentaras Antanas Guoga. Nors šaunieji muzikantai – Antanas Vadeckis, Feliksas Jucevičius, Rymantas Krasauskas, Mindaugas Gylys, Jonas Girėnas, Valdas Žemaitis, Gintautas Urbonas, Lionius Bernotas, Svajūnas Birgiolas ir vadovas Petras Pojavis – visą sezoną, atidėję į šalį visus kitus reikalus, važiavo į Vilnių, grojo ir laimėjo, į kelionę išsiruošė ne visi – vienam tas, kitam anas sutrukdė. Tad progą pagroti Europos Parlamente turėjo ir naujieji kolektyvo nariai, nes muzikantai į kelionę, žinoma, pasiėmė ir instrumentus.
Europos Parlamento rūmuose „Santaką“ ir kartu keliavusią kretingiškę kapelą „Ontrep“ (iš žemaičių klb. – antraip), kuri varžytuvėse nugalėjo stilizuotų kapelų kategorijoje, sutiko europarlamentaras A. Guoga. Koncertas pavyko, nes atėjusieji paklausyti lietuviai ir kiti netgi šoko.
Briuselyje muzikantai viešėjo dvi dienas – apžiūrėjo miestą ir Europos Parlamentą, išgirdo, ką ir kaip parlamentarai dirba, pietavo jų valgykloje, o vakarienės A. Guoga pakvietė svečius į restoraną.
Dar ekskursantai pabuvojo Prahoje, Amsterdame, Brėmene, kelionė buvo įdomi ir patogi – puiki dovana šauniausiai šalies kapelai.
Kaimo muzikantai
Kaimo muzikantai, nepažįstantys natų, iš klausos grojantys armonikomis, bandonijomis, virkdantys smuikus, čirpinantys basedlėmis, dabar vadinami tradiciniais muzikantais. Ir „Santakai“ Lietuvos liaudies kultūros centras 2014 m. įteikė tradicinės kapelos sertifikatą ir įvertino antrąja kategorija.
Beveik visi „Santakos“ vyrai groja iš klausos. Net ir jauniausias dvidešimtmetis S. Birgiolas, kuris šiuo metu studijuoja konservatorijoje, iš klausos pagros ką tik pageidausi ir kokiu tik nori instrumentu.
„Išsyk – antra kategorija! Veltui niekas jų nedalija“, – didžiuodamasis sako armonikierius Gintautas, jam pritaria Jonas ir kapelos vadovas Petras. Su tais vyrais susėdę šnekėjomės ne tik apie kelionės įspūdžius, bet ir apie „Santakos“ ištakas, apie repeticijoms ir koncertams skiriamą laiką, instrumentams išleidžiamus pinigus – žodžiu, apie muziką, kuri yra svarbiausias ir didžiausias jų gyvenimo malonumas.
Savamoksliai muzikantai, tikri mėgėjai, savo amatą išmano puikiai, groja ir duoda garo. Yra puikiai susigroję, nes dauguma jų grojo Vytauto Partiko vadovaujamame „Šile“, paskui atėjo laikas permainoms – atsirado „Santaka“.
Pavadinimą sugalvojo vadovas, o kapelos vadovu Petrą išsirinko vyrai. „Sekmadienį išrinko, pirmadienį jau skambinau į televiziją – nes vyrai nori, o penktadienį jau važiavom groti“, – prisimena P. Pojavis. Pirmą kartą laidoje „Duokim garo“ jie buvo pristatyti kaip Jurbarko krašto muzikantai, o po metų jau kaip kultūros centro kapela dalyvavo Petro sūnaus Andriaus Pojavio, Lietuvos atstovo „Eurovizijoje“, palaikymo koncerte.
Šiais metais „Santaka“ pabuvojo ne tik Briuselyje, bet ir Vengrijoje, Lenkijoje. Birželį nugalėjo tarptautiniame festivalyje „Ant rubežiaus“ Šiauliuose. Repetuoja du, tris kartus per savaitę, o kone visi savaitgaliai užimti – šiemet kapela jau turėjo 43 koncertus, o kiek dar suplanuotų.
„Daug reikalų atima ta kultūra“, – sako vyrai. O kodėl eina? „O kada eisi? – klausimu atsako į klausimą. – Juk su karstu tai jau niekur nebenueisi ir niekas niekur nebesiveš.“
Vieni eina medžioti, žvejoti, kitų pomėgis – sėdėti priešais televizorių, o šitie vyrai – groja nuo mažens. Petrui vaikystėje akordeoną nupirko dėdė, matyt, supratęs, kad vaikas turi dovaną groti. „Mano tėvai visada dainavo, ir dabar dar padainuoja – turiu jų įrašų, – dzūkuodamas pasakoja Punske, Lenkijoje, gimęs ir augęs P. Pojavis. – Aš dirbau su muzika nesusijusius darbus, nors groti visada norėjau.“ Norėjo ir grojo. O dabar yra dar ir kultūros centro darbuotojas. Daug kur kviečiamos ir niekur neatsisakančios, pripažinimą ir gausiai apdovanojimų jau pelniusios kapelos vadovui teskirta pusė etato, tarsi atgrojus pusę koncerto iš antrosios dalies galima būtų išeiti.
J. Girėnas pasakoja: „Kai buvau septynerių metų, mamelė man nupirko senovinę armoniką. Pas kaimynus atvažiuodavo toks muzikantas ir kartais palikdavo savo armoniką, o aš ja pačirpindavau. Mamelė matė, kad aš noriu, ir nupirko. Už 30 rublių! Dideli tai buvo pinigai.“ Jonas sako, kad grojimas jam yra antras hobis, nes darbas, jei jį mėgsti, irgi yra kaip hobis, ir dar – pragyvenimo šaltinis.
Užsiėmimą, kuris neduoda lėšų pragyvenimui, bet vis tiek jo nemeti, ko gero, tiktų vadinti išgyvenimo šaltiniu, nes juk yra sakoma, kad vien darbu sotus nebūsi.
„Pirmą kartą į rankas paėmiau 19-os metų: broliai nusipirko armoniką, bet negrojo, ta mėtėsi… Bet rimtai groti pradėjau, kai atėjau pas Partiką, į „Šilą“, – pasakoja G. Urbonas.
Vadžgirys, kur augo Gintautas, tuomet dar nebuvo toks muzikuojantis, nes nebuvo tų žmonių, kurie dabar mažuosius vadžgiriškius moko ir uždega meile muzikai. Bet Gintautas kažkaip savaime krypo į menus – dainavo mokyklos chore, po tarnybos armijoje šoko tautinius šokius, net respublikinėje dainų šventėje yra dalyvavęs. „Paskui sportavau, dabar vėl groju,– sako jis ir nesigaili, kad televizoriui laiko nelieka. – Beveik nežiūriu, tik žinias, krepšinį, būtinai – „Duokim garo“, o dabar dar ir nacionalinę ekspediciją. Tik jau ne tuos muilus!“
Instrumentų istorijos
Armonikos, bandonijos, basedlė, smuikas, būgnas, lumzdelis – tokiais instrumentais groja „Santakos“ vyrai. Tradicinei kapelai netinka, pavyzdžiui, akordeonas ar kontrabosas. Nors pastarasis nuo basedlės skiriasi tik stygų skaičiumi ir yra už ją didesnis, su kontrabosu į „Duokim garo“ varžytuves P. Pojavio vadovaujama kapela nebuvo priimta.
Varžytuvėms basedlę teko skolintis, ja grojo V. Žemaitis, kuriam paklūsta daugelis instrumentų. Dabar „Santaka“ turi savo basedlę ir dar su įdomia istorija. „Šitai basedlei jau šimtas be trejų metų. Ją pagamino Jonas Valantiejus – jurbarkietis, o jo anūkas Zigmantas, gyvenantis Naujojoje Akmenėje, pats jau nebegroja, todėl paskambino ir pasiūlė mums ją paskolinti. Tikiuosi, kad ir padovanos. Ji autentiška, pirkti tokią būtų labai brangu“, – pasakoja kapelos vadovas P. Pojavis.
Beveiki visi „Santakos“ instrumentai – muzikantų nuosavybė. O instrumenų reikia daug. Neužtenka, pavyzdžiui, vienos armonikos, kad galėtum groti, ką nori, nes kiekviena armonika yra tik vienos tonacijos. Todėl vyrai susirado Šakiuose meistrą, kuris perdarė jų armonikas. Užmokėjo savais pinigais.
Šitaip „Santakos“ muzikantai rašo savo instrumentų istorijas.
Ką sako žmonos ir dėl su kapela praleidžiamo laiko, ir dėl savų pinigų – klausiu vyrų. „Ką besakytų, vis tiek darai savo,– už visus atsako vadovas. – Ir kiek išleidi, dar daugiau gauni, nes patinka žmonėms liaudiška muzika.“
Šį savaitgalį „Santaka“ gros respublikinėje kapelų šventėje „Pamituvio armonika“ Jurbarko kultūros centre. Matysime kapelą kitokią, negu per televiziją, ir girdėsime atsinaujinusį skambesį. Sesės Andžela ir Gitana Jagminaitės pritars vyrų dainai ir gros kočėlu – tai irgi tradicinės liaudiškos muzikos instrumentas. Į kolektyvą įsijungė smuikininkė Vilma Labanauskienė. Smuikeliu grieš ir jau minėtasis V. Žemaitis, o autentiškąja basedle groti mokosi Algis Čečkauskas, kuris, pasak vadovo P. Pojavio, irgi labai nori groti. O noras ir yra svarbiausias liaudiškosios muzikos varikliukas.
Danutė Karopčikienė
