Jurbarko kultūros centro meno saviveiklos kolektyvai metų pabaigoje tradiciškai surengė teatralizuotą koncertą – „Perlinės vestuvės” buvo skirtos kultūros centro 30-mečiui paminėti.
Viskas vyko kaip tikrose vestuvėse, kokios būdavo prieš trisdešimt metų. Kai piršlys, šiuolaikiškai – vestuvių planuotojas (renginių organizatoius Gintaras Zareckas), perliškai brandžią porą – Laimutę ir Alvydą (K. Glinskio teatro aktoriai Laimutė Ašmonaitienė ir Alvydas Šimaitis) su klegančiu pulku atvedė į puotos salę, kur juos pasveikino „Pasagėlė”, stalą rado užsėstą. Po išpirkos apeigų teisybė triumfavo – apsišaukėlių kompanija užleido vietą tikriesiems jaunavedžiams. Nors tiksliau būtų sakyti – senavedžiams, nes koncerte dalyvavę saviveiklininkai yra suėję į porą su kultūros centru ir, kai kurie net praėjus keliems dešimtmečiams, lieka jam ištikimi.
Vestuvininkai susėdo prie vaišėmis lūžtančio stalo ir prasidėjo įdomiausia puotos dalis – dovanų teikimas – juk smalsu, kas, kiek ir už kiek atnešė. Pradžia – graži ir korektiška: vaikinų vokalinis ansamblis dovanojo dainą, „Šypsenos” šokėjos apdalijo šypsenomis, choras „Barkūnas” teikė gėles. Net jaunikio sesuo Jadvyga su šeima (ansamblis „Mituva”), perlinių vestuvių proga pargrįžusi iš Amerikos, neatvežė jokių brangių dovanų, tik pasipuikavo savo nauju kaubojišku įvaizdžiu.
Intriga prasidėjo, kai vestuvininkų sveikinti atžygiavo rimtai apsiginklavusi berniukų choro „Bildukai” kariuomenė. Piršlys panūdo išsiaiškinti, kuris – Laimutė ar Alvydas – prieš trisdešimt metų buvo medžiotojas, kuris tapo auka. Bet argi dabar besvarbu, kas paleido jausmų kulką ir kieno širdyje ji įstrigo?
Tik sužinoti, ar sulauks ši pora ir auksinių vestuvių – svarbu, tai bandė išaiškinti meilės ekspertai – jaunieji „Vaivorykštės” aktoriai. Tikėtina, kad taip, nes po jų burtų perliniai jaunavedžiai trenkė smagią polkutę kartu su „Mituvos” šokėjais.
Bet… gyvenimas pilnas pokštų – kai scenoje lyg ryškiaspalvės gėlės sužydo „Lelijos” moterys ir choru prisipažino meilę jaunikiui, grėsmė iškilo ne tik auksinėms, bet ir perlinių vestuvių linksmybėms. Padėtį gelbėti ėmėsi vestuvių planuotojas ir pakvietė šauniausius mūsų krašto vyrus – vokalinį ansamblį „Vyturiai”. Savo giesmėmis vyturiai jaunosios širdį suminkštino, raudonį į skruostus ir šypsnį į lūpas grąžino.
Tuomet dovanomis jaunuosius apipylė vestuvių planuotojas (matyt, sąžinei nuraminti, nes ne viskas jo buvo sklandžiai suplanuota) – jos krūtinę prislėgė karoliais, jo kūnui ir sielai dovanojo egzotiškų geišų (moterų ansamblis „Verdenė”) masažą.
Ir įsivyravo perlinės poros šeimyninė ramybė. Beveik idilė: aplinkui šokinėja anūkėliai (mažiausi „Šypsenos” šokėjai), o sūnūs ir dukterys („Mituvos” šokėjai) kibirais dalija svečiams „gastinčių” – juk nedera iš perlinių vestuvių grįžti tuščiomis.
Ir būtų taip viskas gražiai ir taikiai pasibaigę, jei ne uniformuotas pareigūnas (orkestro „Bišpilis” vadovas Adolfas Lapė), įsiveržęs ir pareiškęs, kad visa tai – fikcija. Pačiu netinkamiausiu momentu, kai visi jau buvo patikėję, kad visa tai – teisybė. Tuomet į sceną lipo kultūros centro direktorė Danutė Samienė įtikinėti, kad šiame rūme buriasi kūrybingiausi žmonės ir per trisdešimt metų jie tapo draugiška šeima. Pareigūnui beliko patikėti, kad čia švenčiama meno saviveiklininkų šeimos šventė, ir prisipažinti, kad kultūros rūme ir pats kadaise prarado nekaltybę ir tapo amžinai įkalintu muzikantu. O tuomet kartu su kitais „Bišpilio” kaliniais perlinių vestuvių svečius ėmė vaišinti tekila.
Ar jūs ten buvote? Ar ragavote tekilos. O! ar gali būti kas geriau už muzikinę tekilą?
Danutė Karopčikienė
