Kai Laura Matuzaitė-Kairienė į dvivietį vežimėlį susodinusi savo mažylius eina miesto gatve, sutikti žmonės ją nulydi giedrais žvilgsniais, o kai kurie ir pašnekina. Bet ne iš smalsumo – kunigo žmoną Jurbarke mažai kas pažįsta – o džiaugdamiesi ir gėrėdamiesi laiminga moterimi. Laura tokia ir yra – laiminga mama ir žmona.
Šviesu ir šilta Jurbarko evangelikų liuteronų parapijos namuose. Vaikų žaislai svetainės kamputyje, natos ant pianino, atversta knyga didžiulėje knygų lentynoje byloja apie jaukiai čia tekantį kunigo šeimos gyvenimą. Bet čia nėra vieninteliai ar tikrieji evangelikų liuteronų kunigo Mindaugo Kairio šeimos namai. „Apsistojome čia advento laikotarpiui, sausio pabaigoje dar bus kunigų konventas, iki tol tikrai gyvensime Jurbarke, paskui grįšime į Klaipėdą“, – pasakoja Laura Matuzaitė-Kairienė.
Važinėti iš vietos į vietą – vienas iš kunigo, tarnaujančio keturiose parapijose, žmonos gyvenimo ypatumų. Laura neneigia, kad būti kunigo žmona yra iššūkis, bet jai nesunkus ir malonus, nes eiti su mylimu žmogumi koja kojon yra laimė, o prisitaikyti ar ko nors atsisakyti – ne auka, o tik džiaugsmas.
Dabar didžiausias Lauros džiaugsmas – šeima, gražiai augantys vaikai: pustrečių metų Matas ir antrus einantis Paulius. „Auginti vaikus – moteriai didžiausia dovana. Ir atsakomybė, ir rūpestis, ir pareiga“, – sako motinyste besidžiaugianti moteris, bet prisipažįsta turinti ir kitų pareigų, ir kitų pašaukimų.
Kad išėjo dekretinių atostogų, pasak Lauros, galima rašyti tik kabutėse, nes ji neatsisakė savo pareigų Lietuvos evangeliškos bažnytinės muzikos sandraugoje (LEBMS). Šios visuomeniniais pagrindais veikiančios asociacijos veikloje ji dalyvauja jau penkiolika metų, o 2000-aisias išrinkta ir iki šiol eina valdybos pirmininkės pareigas.
Muzika – didysis Lauros pašaukimas. Beje, muzika ją suvedė ir padėjo pažinti kunigą Mindaugą, ji yra jų bendros veiklos saitas, nes bažnyčia ir muzika – neatskiriama. Muzika puošia ir turtina Kairių šeimos gyvenimą.
Lauros vaikystė prabėgo Biržuose. Šešiolikmetė ji išvažiavo studijuoti chorinį dirigavimą į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją. Paskui – bakalauro studijos Klaipėdos universitete. Magistro studijoms Laura nusprendė rinktis protestantiškos muzikos istoriją.
„Kodėl protestantiškos? Nes protestantų giesmės lydėjo mane nuo vaikystės. Mano senelis buvo evangelikų liuteronų vyskupas Jonas Kalvanas. Senelių namuose visada buvo giedama. Tik apie protestantizmą, kaip ir apie jų muziką, Lietuvoje daug literatūros nebuvo, viskas Vokietijoje. Nusprendžiau važiuoti į Vokietiją – nors nemokėjau vokiečių kalbos, bet nutariau išmokti ten, kur ja kalbama“, – pasakoja Laura.
Bet iki studijų Vokietijoje dar buvo galybė chorinės veiklos Klaipėdoje. „Dainavau keliuose choruose, bet koks chorvedys be savo choro? Ir subūriau „Cantate Domino“ („Giedokime Viešpačiui”): pasikviečiau bažnyčioje įvairių pareigų turėjusių draugių, o vaikinų – iš Teologijos studijų centro Klaipėdos universitete. Dirbom be atlygio, užteko jaunatviškos energijos ir entuziazmo. Važinėjom po atokiausias parapijas, giedojom giesmes, kokių žmonės mažuose miesteliuose bei kaimuose neturėjo galimybės išgirsti. Paskui prasidėjo kelionės į Vokietiją – giedoti Bažnyčių dienose, partnerinėse parapijose“, – prisimena L. Matuzaitė-Kairienė dar visai neseną laiką, pilną jos sielai artimos muzikos. Ir pripažįsta, kad didelis širdies skausmas, jog šiandien choro „Cantate Domino“ nebėra, nes choristai, kaip ir ji pati, sukūrė šeimas, augina vaikus. „Dabar pertraukaujam, bet tikiu, kad vėl atgimsim, nes vidumi to labai reikia“, – įsitikinusi Laura.
Lauros suburtame chore puikiu bosu dainavo ir teologijos studentas Mindaugas Kairys. „Bet tada neleidau sau į jį net žiūrėti, juk aš – vadovė“, – prisipažįsta Laura. Nors apie tą puikųjį bosą ji buvo girdėjusi ir anksčiau: Mindaugas tauragiškis, o Lauros seneliai buvo jo tikybos mokytojai, paskatinę jį studijuoti teologiją. Choro bosas išvažiavo studijų tęsti į Leipcigą, bet ir toliau jo ir Lauros keliai vis susieidavo – netrukus ir jai dėdė (vyskupas Jonas Kalvanas jaunesnysis) surado vokiečių kalbos kursus tame pat mieste.
„Ten ir atradome vienas kitą. Kartu eidavome į koncertus klausytis vargonų. Supratau, kokia svarbi ir jam bažnytinė muzika. Kalbėdavomės, prisimindavom, aptarinėdavom. Ta muzika mūsų sielas virpino“, – prisimena Laura gražią judviejų draugystės pradžią. Tą draugystę brandino aštuonerius metus – vis prasikeisdami, nes Laura išvyko į Bairoito miestą Bavarijoje, paskui, kai Mindaugas jau grįžo į Lietuvą, ji dar liko Vokietijoje – ten mokėsi vargonuoti aukštojoje evangeliškos bažnytinės muzikos mokykloje. „Galėjau ir dar likti – toliau studijuoti, koncertuoti, bet išlaikiau egzaminus ir Mindaugas parvežė mane namo. Jau norėjau, nes draugystė buvo brangi“, – pasakoja Laura.
„Pirštis mano Mindaugas nusivežė mane labai toli. Išsiplėšėm iš savo darbų – visada esam užsiėmę, niekada neatostogaujam – ir išvažiavom į Estiją, Taline užkopėm į pilį ir pačioje viršūnėje užmovė man žiedelį. Prieš tai buvome vargonų koncerte, kur ypač abiem patiko vienas 17 a. kompozitoriaus J. Pachelbelio kanonas“, – prisimena moteris.
Tas gražusis kanonas skambėjo ir 2008 m. rugsėjį, žengiant Laurai ir Mindaugui prie altoriaus Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčioje. Prieš savo vestuves jiedu pasirūpino joje pastatyti koncertinius vargonus, patys važiavo į Detmoldą juos išmontuoti. Antrąją vestuvių dieną nuotaka pati jais grojo – norėjosi pasidalyti ta nuostabia muzika su visais. Sutuoktuvių koncerte vargonavo Lauros ir Mindaugo bičiuliai: vilnietė Ranata Moraitė ir jurbarkietė Julija Jokšaitė, studijų laikų Vokietijoje kolegė japonė Saiko Yoschida, o Klaipėdos Menų fakulteto dekanas Vytautas Tetenskas grojo birbyne.
Dabartiniame gyvenimo tarpsnyje Laura kartais pasigenda plačios praktinės muzikinės veiklos, todėl apsidžiaugė pasiūlymu vadovauti „Chorų karų“ Klaipėdos chorui. Pasidžiaugė ir… atsisakė: „Įvertinau situaciją – per didelis iššūkis, negaliu atiduoti sekmadienių. Esu kunigo žmona, negalim vienas į vieną pusę, kitas – į kitą, turim eiti koja kojon.“
Bet muzikos jos gyvenime tikrai netrūksta, nes LEBMS veikla plati ir įvairi. Laura organizuoja ir veda bažnytinės muzikos seminarus, bažnytinių chorų koncertines keliones į Vokietiją, rūpinasi vargonais, bažnytinės muzikinės literatūros leidyba. Vilkyškių bažnyčioje, kurioje yra didžiausi šiame krašte koncertiniai vargonai, prieš keletą metų Lauros ir Mindaugo Kairių iniciatyva pradėtas rengti tarptautinis festivalis „Vargonų muzika Vilkyškiuose“, suburiantis geriausius atlikėjus ir sukviečiantis muzikos mylėtojus. Bažnytinius projektus labai remia Pagėgių savivaldybė.
„Lietuvoje tik apie pusė evangelikų liuteronų bažnyčių turi tikrus vargonus, o norėtųsi, kad būtų visose. Per muzikos sandraugos vykdomus projektus vargonai jau gauti Juodkrantės, Klaipėdos, Palangos, Katyčių, Dovilų, Biržų, Jurbarko, Skirsnemunės, Smalininkų, Vilkyškių bažnyčioms. Ir šiuo metu dveji iš Berlyno važiuoja į Lietuvą“, – džiaugiasi L. Matuzaitė-Kairienė. Kartais kunigui Mindaugui Kairiui vargonus gabentis į Lietuvą pasiūlo Vokietijoje užsidarančios parapijos, o Laura geriausiai žino, kur koks instrumentas tiktų, nes kartu su vargonų meistru Jorg Nass iš Vokietijos ruošia visų evangelikų liuteronų bažnyčių vargonų katalogą.
Jurbarko bažnyčioje netrukus irgi bus nauji dideli koncertiniai vargonai, tuomet ir čia Laurai atsiras erdvės bažnytinės muzikos veiklai. Bet kol kas daugiausia rūpesčio ir laiko ji skiria sūnums, augantiems su mamos giesmelėmis ir lopšinėmis, su pasakomis, kuriose negalima nė žingsnelio nuklysti nuo siužeto, nes mažieji klausytojai viską pastebi.
„Mūsų vaikų kasdienybėje – daug sakralinių dalykų“, – sako Laura ir pasakoja, kaip natūraliai mažųjų žodyne prigijo žodžiai bažnyčia, vargonai, varpai, kaip sūnūs drąsiai bendrauja su vyresniais žmonėmis parapijos namuose. Ji nespėlioja – geriau ar blogiau vaikams, augantiems bažnytinėj, o ne akropolių erdvėj, nes turi puikų šeimos pavyzdį: Lauros senelio vyskupo Jono Kalvano šeimoje augo šeši vaikai ir visiems užteko ir meilės, ir dėmesio, ir duonos.
Laura teigia, kad suprasti kunigo pareigas ir su džiaugsmu priimti kunigo žmonos pareigas jai padeda šeimos šaknys. „Nėra darbo valandų, negali planuoti laiko ar atostogų – juk bet kada kunigas gali būti pakviestas pas ligonį ar laidoti. Gal kitai moteriai tai būtų sudėtinga, bet man tai suprantama, kitokios šeimos ir neįsivaizduoju“, – sako L. Matuzaitė-Kairienė.
Kunigo žmona Laura puikiai prisimena savo neseniai amžino atilsio išėjusios močiutės Martos Kalvanienės žodžius „Tavo vyras niekada nebus tik tavo“. Bet juk mylėti ir nereiškia turėti mylimą žmogų tik sau. Kai kunigas Mindaugas Kairys savo žmoną pirmąkart atsivežė į Jurbarką ir įvedęs į tuomet dar nesuremontuotus apsilaupiusiomis sienomis parapijos namus pasakė: „Mes čia gyvensime“, Laura nedvejodama ištarė: „Gerai! Su tavimi man visur gerai.“
Danutė KAROPČIKIENĖ
