Akvilę Maksimavičienę, buvusią Smalininkų technikumo matematikos dėstytoją, su Smalininkais sieja ilga gyvenimo atkarpa ir čia sutikti žmonės, tapę savais, mylimais ir gerbiamais. Jaunutė atvykusi į šį kraštą jo palikti nenorėtų ir dabar, tad šimtmečio jubiliejų ji paminės čia pat, Smalininkuose.
Ketvirta gausioje šeimoje
„Vaikystė man visada yra malonus prisiminimas“, – sako Akvilė Maksimavičienė, moteris, kurios gyvenimo istorija persmelkta šimtmečio išmintimi ir tikrumu. Ji užaugo Rokiškio rajone, ūkininkų šeimoje. Gyvenimas nebuvo vargingas, bet ir netekėjo ramia tėkme.
Maksimavičių šeimoje augo penki vaikai. „Eleonora, Bronė, Elena, aš ir paskutinis, išsvajotas brolis. Kai gimiau, ketvirta dukra iš eilės, tėvai tikėjosi sūnaus. Jie net pas gydytojus buvo važiavę pasitarti! Bet štai, gimiau aš. Ir, žinot, nors iš pradžių tai kaime nebuvo labai garbingas dalykas, mane tikrai labai mylėjo.“
Akvilė pasakoja apie tą laiką šilčiausiai. „Pamenu, kaimynas, kuris tapo mano krikštatėviu, visada eidamas pro šalį pavaišindavo saldainiais – tais, „dūdelėm“. O kai galiausiai gimė brolis, turtingieji kūmai jam saldainių atveždavo tiek, kad ir man užtekdavo. Tie popierėliai – spalvoti, blizgantys, gražūs – buvo tikras lobis.“
Šeima gyveno vienkiemyje, kaimynai buvo tolokai. „Mes nebėgiodavom pas vaikus pažaisti, nes jų tiesiog nebuvo arti. Bet mūsų buvo penki, tad žaidimų ir džiaugsmo užteko. Augome kaip vienas kumštis.“
Pradžios mokykla buvo visai netoli. „Kai baigiau pradžios mokyklą, reikėjo dar lankyti 5 ir 6 skyrių. O tada jau gimnazija. Mokyklinius metus pradėjau dar laisvoje Lietuvoje, bet netrukus atėjo karas. Vokiečiai, partizanai, stribai – jie visi supainiojo mūsų jaunystę“, – prisimena mokyklines dienas A. Maksimavičienė ir su jauduliu pasakoja apie gyvenimą pakeitusį karą.
Ko pamiršti neįmanoma
Akvilė prisimena, kaip jų šeimą aplankydavo miško broliai. „Tėtis juos vadino miško broliukais. Jie ateidavo prašyti iškūrenti pirtį. Kažkas tuo metu stovėdavo sargyboje, kad nepastebėtų. O dieną ateidavo stribai. Pamenu, kaip mano dar visai mažą brolį jie su šautuvais varė ant daržinės ieškoti partizanų. Tai buvo tokie laikai, kurių neįmanoma pamiršti.“
Didžiąją dalį giminės išvežė į Sibirą. Nors Akvilės šeima išvengė šios tragedijos, bet išvežė mano mamos giminę – dėdę, pusbrolius.“
Vieną epizodą Akvilė prisimena su kartėliu. „Kartą naktį pas mus kažkas beldėsi. Pagalvojom, kad atėjo mus išvežti. Durų neatidarėm. O pasirodo, kaimynai ieškojo mano sesers Eleonoros – ji buvo medikė. Kaimynų dukrai ką tik buvo gimusi mažytė, o šeimą tuo metu vežė į Sibirą, jaunai mamai pasidarė bloga. Eleonora visą gyvenimą jautė kaltę, kad tada neatidarėm durų ir ji negalėjo padėti.“
Pasirinko Smalininkus
Baigusi studijas Kaune, Akvilė pradėjo dirbti matematikos mokytoja Trakų Vokėje, vėliau Buivydiškėse, o po to – Smalininkuose. „Nežinau, kodėl. Mano tėviškė buvo labai toli, Vilniuje tuo metu turėjau visus patogumus, o čia mane apgyvendino name su klibančiais laiptais, kiaurais langais ir lauko tualetu.“
Tačiau Smalininkai tapo jos namais. „Gyvenimas čia pasidarė labai savas. Dirbau technikume, viskas pamažu pasikeitė – pastatė naują technikumą, dėstytojams skirtus butus. Nors iš pradžių buvo labai sunku, Smalininkų žmonės yra tokie geri, kad pamilau šią vietą. Dirbdama technikume, turėjau labai gerą draugę Elę Sabaitę. Ji dėstė anglų kalbą. Labai šviesus žmogus. Mes su ja kalbėjomės, kad tik nesulaukti gilios senatvės. Senatvėje žmonės darosi bambekliai, su jais sunku. Galvojom, kad reikia melstis, kad tik nesulaukti daugiau kaip 60 metų. Elės svajonė išsipildė. Gal per anksti… Dabar galvoju – negi aš sulauksiu šimtmečio?.. Man visą laiką atrodo, kad gyvenimas yra tada, kai gali pats tvarkytis, džiaugtis ir be kitų paramos.“
Akvilė sako galėtų važiuoti pas dukrą, tačiau Smalininkuose turi labai gerus draugus, čia įleidusi šaknis ir neįsivaizduoja savęs kitur. „Smalininkai man pasidarė savi, mane supa nuostabūs žmonės. Nei vieno priešo neturiu, nei vieno žmogaus, kurį man būtų nemalonu sutikti. Smalininkuose yra tikrų šviesuliukų. Kaip Aldona Gluodienė. Kada dirbome kartu, ji niekuomet nėra parodžiusi, kad ji – direktoriaus žmona, ir vėliau, kai jų šeima atgavo atimtą „Rūtos“ fabriką, ji liko tokia, kokia yra. Smagu, kad yra tokių žmonių“, – džiaugėsi Smalininkuose sutiktais žmonėmis Akvilė.
Stovint ant šimtmečio slenksčio, pagalbos prireikia. „Esu aprūpinta. Pati, kiek pajėgiu, pasitvarkau. Labai mėgstu žydinčias gėles, jas sodinu. Sodas yra, bet jo jau nebelankau, bet turiu gerą kaimyną – jis prižiūri vaismedžius. Be gerų žmonių nieko nebūtų. Laisvalaikiu sprendžiu kryžiažodžius, skaitau mokslinę literatūrą, istorines knygas. Mano dukra – mano didžiausias džiaugsmas – tapo gydytoja. Ir anūkai labai šaunūs. Vienas tapo mediku, o kitas išvažiavo į Airiją, bet ką padarysi – toks gyvenimas.“
Žvilgsnis į praeitį ir dabartį
Buvusi dėstytoja su šiluma prisimena ir savo auklėtinius. „Kai vaikai atvažiuodavo į technikumą, jie būdavo tik 14-mečiai, dar tokie jauni, išsigandę. Skyriau jiems daug meilės ir gerumo, kiek tik galėjau. Mokiau ne tik matematikos, bet ir to, kaip reikia būti žmonėmis. Ir žinot, kai dabar kartais kas nors ateina aplankyti, man būna taip gera.“
A. Maksimavičienei labai svarbi Lietuva. „Galvoju, kad reikia ją puoselėti, kaip tik galime. Mūsų žemė, mūsų kraštas, mūsų sodai, senolių kapai. Kartais labai skaudu, kai girdžiu, kiek jaunimas mažai žino apie mūsų istoriją. Ar jie žino, kur palaidotas Maironis? O kas buvo Vytauto tėvas? Kartais „Auksiniame prote“ klausimų iš Lietuvos istorijos pritrūksta, o man atrodo, kad tai – taip svarbu.“
Ji taip pat turi tvirtą nuomonę apie politiką. „Smetonos laikais buvo ir gerų, ir blogų dalykų. Bet tie pirmieji valdžios vyrai buvo tikri mokslo žmonės, išsilavinę, mokėjo užsienio kalbas. Dabar, deja, Seime trūksta vienybės, o per televiziją girdimos necenzūrinės kalbos tik atstumia žmones. Norėčiau, kad visi Seimo nariai kasdien kartotų Lietuvos himno žodžius: „Vienybė težydi.“
Iki moters šimtmečio liko trumputė laiko atkarpėlė – vos diena kita. Švęsti šimto metų jubiliejų duota ne kiekvienam. Šviesiu ir pozityviu žvilgsniu Akvilė Maksimavičienė ramiai žvelgia į priekį. „Aš mirties nebijau. Jos reikia laukti su džiaugsmu. Tai – gyvenimo kelionės pabaiga“, – sako moteris, laiminga tame kelyje sutikusi daug gerų žmonių. Jos žodžiai – lyg pamoka: gyvenime svarbiausia meilė, vienybė ir tikėjimas, kad, nepaisant visko, kur kas lengviau gyventi su šviesa širdyje.
