Zubrickų kaime gyvenanti Stasė Mačiulaitienė praėjusią savaitę atšventė šimtąjį gimtadienį. Nors sunkiai, bet dar vaikščiojanti senolė šventės dieną džiaugėsi gausia šeima ir Dievo dovanota palaima.
„Senų yra, kad nekenčia, o mane visi myli, mano geroji dukrelė rūpinasi”, – neslėpdama jaudulio svečiams gyrėsi šimtametė Stasė. O svečių jubiliejaus dieną į jos namus susirinko daugybė – šimtametę sveikino Jurbarko rajono meras Ričardas Juška, Valstybinio socialinio draudimo fondo Jurbarko skyriaus vedėjas Alvydas Šimaitis, savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Angelė Zabalujeva, Veliuonos seniūnijos darbuotojai. Glausdama prie savęs gėles, močiutė viena ranka vis braukė ašaras ir kartojo, jog tokio dėmesio ji, paprasta kaimo moteris, nenusipelnė.
S.Mačiulaitienės gyvenimas nebuvo lengvas. Dvylikos vaikų šeimoje gimusi mergaitė nuo mažens dirbo visus ūkio darbus, anksti išmoko verpti ir austi. Su rateliu ir staklėmis Stasė nesiskyrė visą gyvenimą – dar ir dabar jie stovi palėpėje, o dukra Emilija per didžiausias šventes dengia stalą mamos austomis staltiesėmis.
Tarp Burbiškės miškų užaugusi Stasė jokio mokslo neragavo, net pradžios mokyklos nelankė, bet skaityti ir rašyti moka – vaikystėje to tėvelis ir dėdės išmokė. Atitekėjusi į Zubrickų kaimą ant Mituvos upės kranto pragyveno beveik aštuonis dešimtmečius, užaugino dvi dukras, padėjo užauginti keturis anūkus, būrį proanūkių.
Vienuolika metų vyresnis S. Mačiulaitienės vyras mirė prieš 33 metus, o ir visą gyvenimą nedaug sveikatos teturėjo, nes dar tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje patyrė galvos traumą. Stasei teko įprasta kaimo moters dalia auginti vaikus, prižiūrėti ūkį ir lenkti nugarą kolūkio daržuose. Juose ir užsidirbo pensiją. Apie poilsį, išvykas, šventes nebuvo kada net galvoti – gal dėl to Dievulis jai atlygino ilga ir laiminga senatve.
Šimto metų sulaukusi S. Mačiulaitienė gera sveikata pasigirti jau negali. Ji jau prastai mato, nors dar prieš keletą metų per langą žiūrėdama gandriukus gandralizdyje suskaičiuodavo. Dar prasčiau šimtametė girdi, bet saviškius atpažįsta ir visais labai džiaugiasi. Artimiausia močiutei Stasei dabar yra jos duktė Emilija, su kuria nesiskiria nei dieną, nei naktį. Svarbiausia, pasak Emilijos, kad kada tik panorėjusi močiutė turėtų ką suvalgyti.
„Mama visą gyvenimą sunkiai vertėsi, pertekliaus mūsų namuose nebuvo. Gal kad pokario metais gyvenom labai skurdžiai, namuose trūko maisto, dabar ji vos išalkusi tuoj sunerimsta, kad nėra ką valgyti”, – aiškino Emilija.
Pasak jos, šimtametė valgo dažnai ir daug – dieną ir naktį vos ne kas keletą valandų. Ir ne bet ką. Nemėgsta tik košių ir daržovių. „Mama sako: tų runkelių tai nevalgysiu”, – juokėsi Emilija, kasdien patiekianti šimtametei mėsos ir bulvių, lepinanti šviežiomis bandelėmis ir kitokiais skanėstais. Alkoholio visą gyvenimą nemėgusi S. Mačiulaitienė dabar neatsisako stiklelio degtinės, praplečiančios kraujagysles ir prašviesinančios mintis.
Kad visą gyvenimą nebuvo pratusi dieną ilsėtis, ir dabar Stasė popietinio pogulio neina. Labiau mėgsta lauke pasėdėti, saulės atokaitoje pasišildyti – spacialiai jai namiškiai pastato krėslą, kuriame močiutė ir nusnūsta minutėlę. Nepasigenda šimtametė nei laikraščių, nei televizijos, nei pašnekovų. Viena sau kalba, kas galvon šauna, bet tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad bet ką, nerišliai. Atsisėdusi galustalėje šimtametė S. Mačiulaitienė skardžiu ir aiškiu balsu vis kartojo, kad svečiai jos garbei turi valgyti, o sveikatos palinkėdami – dar ir išgerti.
Didžiausias šimtametės turtas dabar yra darbšti šeima. Emilija pasakojo, kad abi su seseria prie darbų buvo pratinamos nuo ankstyvos vaikystės. „Pirmiau darbas, o tik paskui pramogos. Mama taip buvo išmokyta, mus įpratino, taip ir savo vaikus mokėm”, – pasakojo Emilija, kurios sūnus Arūnas Mickūnas pripažintas konkurso „Metų ūkis 2009” nugalėtoju. Kol sveikesnė buvo, močiutė Stasė nuolat jo klausinėdavo, ką pasėjo ir kokį derlių užaugino, džiaugėsi, kad Lietuva laisva ir žmonės vėl gali dirbti savo žemę.
Džiaugsmo šimtametei S. Mačiulaitienei sukelia ir Mickūnų namus puošianti trispalvė. „Prieš kelias dienas pamačiusi ant automobilio lango vėliavėlę, močiutė nusprendė, kad švenčiame Vasario 16-ąją. Didelius išgyvenimus jai sukėlė ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas – sakė, kad tos dienos laukė visą gyvenimą”, – pasakojo A. Mickūnas.
Dar gyvos ir dvi jaunesnės Stasės seserys. Bronė, sulaukusi 93 metų, tebegyvena gimtajame Burbinės kaime. Ilgą amžių lemiantį geną jos greičiausiai paveldėjo iš savo mamos, kuri irgi sulaukė gilios senatvės. Deja, seserys jau seniai nebesusitinka, nes ir viena, ir kita kelionėms jėgų nebeturi. Kai prieš keletą metų S. Mačiulaitienė dukters prisiprašė nuvežti pasimelsti į Juodaičių bažnyčią, Emilija įsitikino, kad net ir trumpa kelionė jos mamai jau per sunki. Bet Dievui skirta malda šimtametei tapo kasdiene pareiga ir vieninteliu užsiėmimu, kuriam ji niekada nepritrūksta jėgų.
Daiva BARTKIENĖ
