Kovo 20-osios vakarą pilnutėlėje Jurbarko kultūros centro salėje vaikų ir jaunimo teatras „Vaivorykštė“ pristatė premjerą – naujai atgimusį spektaklį „Škac, mirtie!“ pagal Sauliaus Šaltenio pjesę „Škac, mirtie, visados škac!”, o vakar su šiuo spektakliu dalyvavo respublikiniame menų festivalyje – kūrybinėje laboratorijoje „Baltų varnų suvažiavimas“ Molėtuose. Šis teatras stiprus, norintis ir galintis scenoje išjausti kiekvieną režisierės Birutės Šneiderienės sumanymą.
Po 13 metų
Šiandieninių „vaivorykštukų“ „Škac, mirtie!“ – jautrus ir nostalgiškas sugrįžimas prie kūrinio, kurį „Vaivorykštė“ pirmą kartą pastatė dar 2012 metais. Tada scenoje stovėję jauni aktoriai seniai užaugo, o kai kurie pasirinko teatro kelią. Dabar jų vietą užėmė naujoji karta – talentingi ir entuziastingi jaunuoliai, kuriems teatras yra saviraiškos būdas. „Vaivorykštės“ režisierė B. Šneiderienė sugebėjo sujungti skirtingų kartų patirtis ir perduoti jauniesiems aktoriams tą patį kūrybinį užsidegimą, kurį jautė jų pirmtakai.
Šių metų spektaklio aktoriai – Ignas Totoraitis, Kotryna Kiudytė, Diana Venskytė, Meida Babonaitė, Tomas Budrius, Taja Meržvinskaitė, Vakarė Dapkutė, Goda Kolyčiūtė, Vesta Varboravičiūtė, Rimgailė Pečkaitytė, Guoda Mickūnaitė, Kamilė Urbonaitė, Matas Stanaitis, Mantas Višinskas, Saulius Sukurys, Tajus Kvedys, Meda Kazlauskaitė ir Aura Tirlikaitė – šiai istorijai įkvėpė naują gyvybę. Jie perteikė jautrią ir gilią provincijos miestelio gyvenimo atkarpą, kurioje persipina pirmosios meilės trapumas ir nesantaikos skaldomos šeimos likimai.
„Manyčiau, kad į teatrą ateina panašūs vaikai. Jie meniški, kūrybiški, „teatriniai“. Ir tada, prieš kelias dešimtis metų, ir dabar jie buvo tokie. Ateina vaikai, norintys vaidinti, kurti. Teatro dalyviai yra labai besidomintys, motyvuoti, atsakingi. Šitą spektaklį statėm labai atsakingai. Vaikai patys pastebėdavo, kur dar reikia padirbėti. Labai norėjo padaryti gerai, ne blogiau už jų kolegų pastatymą 2012 metais. Jie drįsta pasakyti pastabas ir vienas kitam, vienas kitą paragina. Jeigu jiems nepatinka kokia nors mizanscena, jie atvirai pasako“, – dalijosi įspūdžiais teatro vadovė.
Apie visuomet aktualius dalykus
Spektaklyje dominuoja emocinis gilumas ir estetinė raiška. Pjesė sukurta iš fragmentų, kuriuose lyrizmas subtiliai susipina su švelnia ironija. Tai leidžia žiūrovams ne tik išgyventi veikėjų likimus, bet ir atpažinti save – jaunystę, svajones, pirmuosius jausmus. Spektaklio metu galima justi tikrą emocijų paletę – nuo džiaugsmo iki liūdesio, nuo ironijos iki dramatiškos rimties. Kiekvienas aktorius scenoje atidavė dalelę savęs, o jų bendras darbas sukūrė gyvą ir tikrovišką spektaklį.
„Labai džiaugiuosi, kad pavyko sukurti tikro džiugesio atmosferą ir patiems jauniesiems aktoriams, ir žiūrovams. Tai pats svarbiausias dalykas. Pakartojome prieš daugiau nei dešimtmetį kurtą spektaklį, bet kiekvienu atveju jis gaunasi visiškai kitoks, nes ir laikmetis kitoks. Tačiau pastačiusi spektaklį aš nieko nenorėjau keisti. Tuomet buvo labai stipri grupė, iš kurios išaugo ir profesionalių aktorių, režisierių. Labai graži, jautri ir amžina šio spektaklio tema. Manau, ir po šimto metų bus galima statyti šią širdies istoriją, tokią artimą ir savą miesteliuose ir kaimuose – mokyklinės meilės, kaimynų kivirčai. Jau pirmą kartą pastačiusi spektaklį sakiau – būtinai pakartosiu. Išsaugojau rūbus, dekoracijas. Viskas tiesiog laukė tinkamo momento“, – pasakojo B. Šneiderienė.
Ypatingą atmosferą kūrė ne tik talentingi aktoriai, bet ir įspūdinga scenografija bei muzika. Minimalistinis, bet iškalbingas sceninis sprendimas padėjo išryškinti pagrindinius spektaklio akcentus ir dar labiau įtraukti žiūrovus į veiksmą. Garso takelis, atidžiai parinktas pagal spektaklio nuotaiką, suteikė dar daugiau emocinio gylio ir leido dar stipriau pajusti kiekvieną sceną.
Išgyventi įspūdžiai
„Vaivorykštukai“ džiaugėsi premjera, bet prisipažino, kad režisierei B. Šneiderienei pasiūlius vaidinti šią pjesę minčių buvę visokių. Pagrindinio vaidmens atlikėjas Ignas Totoraitis pasakojo, kad iš pradžių nenorėjo šio spektaklio. „Turėjau nuojautą, kad man bus patikėtas pagrindinis vaidmuo ir pati pjesė iš pradžių nepatiko, neatrodė labai įdomu, bet pamažu pamilau ją. Anksčiau vaidinti spektakliai buvo labiau šiuolaikiški, dramatiški, o šioje pjesėje vaizduojami seni laikai, lyg komedija, lyg drama. Kažkoks nesusipratimas…Reikėjo skirti labai daug laiko, pastangų, bet rezultatas, manyčiau, geras. Šiame spektaklyje man teko didelė atsakomybė, nes vaidinau pagrindinį vaidmenį“, – sakė Ignas.
Nors šią pjesę iš pradžių vertino skeptiškai, bet, pasak jo, tai, ko gero jam tapo pačiu svarbiausiu spektakliu. „Teko įdėti daug darbo, daug pastangų. Iš karto po pamokų eidavau repetuoti, grįždavau vakare jau pavargęs. O kai praėjo premjera, tiesiog nežinojau kur dėtis, nes atrodė, kad turiu per daug laisvo laiko,“ – įspūdžiais dalijosi Ignas.
Tomui Budriui labai patikusi pjesė „Škac, mirtie, visados škac!” „Dar praėjusiais metais norėjau ją vaidinti, bet tuomet dauguma nesutiko. Man buvo labai smagu vaidinti spektaklyje, kurį „Vaivorykštė“ vaidino prieš 13 metų. Buvo netgi tada vaidinusių aktorių atvykę pasižiūrėti. Buvo labai smagu išgirsti jų nuomones, kas patiko, kas ne. Tai labai geras jausmas“, – pasakojo Tomas.
Diana Venckytė prisiminė repeticijas – visada buvo vietų, kur iš ko pasijuokti. „Prieš pasirodymą turime ritualą sudėti rankas ir sušukti savo teatro pavadinimą. Man tai yra labai miela ir šį ritualą priimu labai šiltai“, – sakė Diana.
Paklausti, ko juos išmokė šis spektaklis, jaunieji aktoriai pirmiausiai minėjo atsakomybę prieš kolektyvą, žiūrovą, prieš save patį. „Esame bendruomenė ir kurdami ugdome vieni kitus“, – sakė B. Šneiderienė.
Dovanota šventė
Žiūrovai spektaklį sutiko labai šiltai – salėje netrūko nei susižavėjimo šūksnių, nei jausmingų atodūsių. Skambėjo ilgai netylantys aplodismentai, o žiūrovai dalijosi įspūdžiais, aptardami spektaklio temas ir jų šiandieninį aktualumą. „Buvo labai gera gauti tiek teigiamų emocijų iš žiūrovų, tiek gerų įvertinimų. Dabar žmonės moka džiaugtis. Gal anksčiau nedrįsdavo. Dabar mes jau nebijom ir apkabinti, ir pasidžiaugti vienas kitu. Mane tai labai labai džiugina“, – sakė B. Šneiderienė.
Džiugina ir tai, kad geros istorijos niekada nesensta. Tai kelionė per laiką, per kartas, per žmonių likimus, kurie mums visiems yra savaip artimi, o „Vaivorykštės“ į sceną sugrąžintas „Škac, mirtie!“ ir yra tokia kelionė. „Vaivorykštukų“ ir jų režisierės dėka – sėkminga.
Ligita Gražulevičienė
