Jurbarko kultūros centro Skirsnemunės skyriaus mėgėjų teatras vėl švenčia premjerą. Rugpjūčio 22 d. skirsnemuniečiai išvydo trečiąjį teatro pastatymą – Augustino Griciaus komediją „Ponulis“.
Ne lengviausias kelias
Vos prieš trejetą metų suburtas režisierės Birutės Šneiderienės vadovaujamas teatras kasmet „iškepa“ po premjerą, ir būtinai – miestelio šventei. Vadinasi, repetuoti tenka vasarą, per atostogas. Bet šis ir šiaip mielas darbelis režisierei ir aktoriams būna dosniai atlygintas – pilnutėlė salė žiūrovų, plojimai, gėlės, šypsenos, padėkos, komplimentai, kalbos, apkalbos…
Juk tiesa, kad teatras dirba ne tik sau, bet ir žiūrovui? – klausėme režisierės B. Šneiderienės.
„Tik žiūrovui – visiškai ne sau. Neduok, Dieve, jei vaidintume tik sau! Bet, žinoma, kai vaidindamas jauti didelį malonumą, tai dirbi ir sau, – sakė režisierė. – Skirsnemunės žiūrovai – labai puikūs, patys mieliausi, nes jie ateina pasižiūrėti į savus, viską priima su džiaugsmu, nuoširdžiai ir atlaidžiai. O teatro žiūrovų Skirsnemunėje tik daugėja – mes labai tuo džiaugiamės.“
Prisistatęs su Žemaitės „Trim mylimom“, pernai sėkmingai įveikęs Vakarų Europos komedijos meistro Moljero veikalą, trečiajam spektakliui Skirsnemunės teatras vėl pasirinko lietuvišką klasiką. Augustinas Gricius žinomas kaip komiškų dramų kūrėjas. Vertingiausia – „Palanga“, o scenos vaizdelį „Ponaitis“ mėgsta statyti mėgėjų teatrai, pasak B. Šneiderienės, todėl, kad ta pjesė lengvai žiūrima ir suprantama.
„Tai labai sena pjesė, bet gyvenime daug kas kartojasi, ir yra dalykų, kurie nepasensta. Mažų miestelių teatrai mėgsta senas pjeses ir būtent dėl to, kad galvoja apie žiūrovą. Negalim statyti to, ko niekas nesupras. Negalim vaidinti ir šių dienų realybės – keiktis, blevyzgoti scenoje, nes to pilnos televizijos ir visiems tai įgrisę. O klasika – nesenstantis dalykas ir pats sudėtingiausias. Bet klasiką reikia pateikti taip, kad šiandienos žmogui būtų įdomu. Taigi klasiką statantys mėgėjų teatrai tikrai neina lengviausiu keliu“, – sakė Skirsnemunės teatro vadovė.
Aktoriai ir personažai
„Menas man nesvetimas, kultūrinėje veikloje visada dalyvaudavau. Į teatrą pirmoji nuėjo žmona – nuo pirmojo spektaklio. O aš kartą nuėjau į repeticiją ir vadovė manęs nebepaleido. Vėliau pastebėjau, kad jos tokia taktika. O aš pabandžiau ir pasilikau“, – pasakojo antrą sezoną Skirsnemunės teatre vaidinantis Mindaugas Dilys.
Spektaklyje „Ponulis“ Mindaugui teko pagrindinis – Jono Švilpos – vaidmuo. Ūkininko sūnaus – mieste suponėjusio valdininkėlio personažą jis kuria įsijautęs ir įsigilinęs, net komiškiausiose situacijose, kai žiūrovai leipsta juoku, išlieka rimtas, įtikėjęs savo personažo „poniškumu“.
Dar dviejų ūkininkaičių, per nesusipratimą virtusių valdininkais, personažus sukūrė Edmundas Paulis ir Vytautas Norkus. Įtaigi, linksma, plastiška jų vaidyba patiko žiūrovams, be abejonės, patiktų ir pjesės autoriui, jei tik jis begalėtų pamatyti, kaip skirsnemuniškių scenoje atgyja jo humoristiniai personažai.
Artistams teko sukurti ne po vieną vaidmenį. Rasa Dilienė vaidino ir griežtą miestietę buto šeimininkę, ir švelnią, naivoką kaimo merginą. Sonata Paulienė suvaidino ūkininkų dukrą Agotą – nuovokią, tvirtą, ir dar grojo akordeonu kartu su kitais vaidinusiais kaimo muzikantus – Jonu Tamošaičiu ir Vytautu Petrausku.
Nerijus Kardauskas spektaklyje buvo žydelis Mauša ir ūkininkas Kirpa. Abu personažai charakteriniai, skirtingi, bet teatro naujokas puikiai susidorojo. Gal Nerijus naujokas tik Skirsnemunės teatre?
Ūkininką Švilpą suvaidino Jonas Tamošaitis. Su visa savo gyvenimiška ir artistiška patirtimi bei charizma. Tėvo vaidmeniui geresnio aktoriaus negalėtum nė norėti. Net kai spektaklio pabaigoje ūkininkas Švilpa savo į ponus išėjusiam sūnui su pančiu išvanoja šonus, tai atrodo taip įtaigu, paveiku, tikra ir teisinga, kad vargu ar galėtų prikibti ir vaikų teisių saugotojai.
Energingoji Raimonda Vaičaitytė vaidino motiną – labai nuoširdžiai šokinėjo aplink sūnelį pražuvėlį ir leidosi jo šokdinama. Motinos aklą meilę įkūnijančio personažo įtaigą stiprino ir žiūrovus linksmino vis kartojamas vajetau, vajetau.
Individualizuota kalba būdinga ir kitiems spektaklio veikėjams: žinoma, žydeliui Maušai, taip pat ūkininkei Kirpienei – ją vaidino Albina Miliauskienė. Moteris pasakojo: „Pati sugalvojau per vieną repeticiją tą šveplavimą, režisierė išgirdo ir sakė: tik taip! Juk negali viską vaidinti vienodai.“
A. Miliauskienės suvaidinta Kirpienė – guvi, smalsi, linksma. Linksmumo netrūksta ir Albinai. „Laisvalaikį mėgstu praleisti linksmai, ne mano būdui užsidaryti tarp keturių sienų“, – sakė moteris, paklausta, kodėl eina į teatrą.
Dar spektaklyje veikė miesto ponai ir kaimo jaunimas, kuriuos kūrė visi teatro aktoriai. Jų vaidmuo – masinės scenos, kuriose jie dažniausiai šoka. Choreografiniai elementai spektakliuose yra vienas būdingų Skirsnemunės teatro bruožų, nes režisierė yra „įdarbinusi“ ir choreografę Rūtą Plikusienę. „Ponaičiui“ choreografė ne tik sukūrė šokius, bet ir pati pasirodė kaimo mergelės vaidmeniu.
Ir jau visiška staigmena – tokiu pačiu vaidmeniu į sceną išėjusi režisierė B. Šneiderienė. Matyt, tikrai vaidinti yra didžiulis malonumas, didesnis už režisavimą.
Tik dailininkas Zigmas Morlencas sėdėjo pirmoje eilėje ir iš arti žiūrėjo, kaip jo padarytoje minimalistinėje miesto ir kaimo scenografijoje gyvena aktoriai ir režisierė, su kuria jau seniai yra sudaręs darnų kūrybinį tandemą.
Skirsnemunės kultūrinį gyvenimą teatras pagyvino, praplėtė laisvalaikio praleidimo galimybes. Uždėjo kokybės ženklą – miestas su teatru! Aktoriai siūlosi patys, atvažiuoja net iš Jurbarko. Žiūrovų daugėja. Gyvuok ir gyvuok!
Danutė Karopčikienė
