Šv. Velykų išvakarėse, balandžio 20 d., Vinco Grybo memorialiniame muziejuje atidaryta paroda, skirta muziejaus suaugusiųjų dailės edukacinės veiklos 20-mečiui. Kūrybingos dailės studijos „ Formos kalba“ moterys šįkart pristatė analogų neturintį projektą – pagal lietuvių religinės skulptūros tradicijas skulptūras vėlė iš vilnos.
Dešimtmetė idėja
Parodos priešistorė siekia beveik dešimtmetį, kai suremontavus muziejaus teritorijoje stovintį menų namelį, reikėjo nupjauti didelę liepą, kurios šakos kėsinosi į pastato stogą. „Nupjovus šakotą liepą didžiosios jos dalys buvo atiduotos skulptoriams, o smulkesnės paliktos, nes jau seniai kirbėjo mintis suaugusiųjų dailės studijoje kurti skulptūras“, – parodos atidaryme pasakojo muziejaus vedėja Rasa Grybaitė.
Ji suaugusiųjų dailės studiją subūrė įkūnydama neišsipildžiusią senelio – skulptoriaus Vinco Grybo svajonę mokyti meninės raiškos paprastus žmones. Dešiniąja ranka įgyvendinant šį edukacinį projektą tapo muziejininkė – edukatorė Gabija Viduolytė.
Apie galimybę dailės studijos lankytojoms padėti kurti skulptūras tada kalbėta ir su skulptoriumi Juozu Videika. „Nei aš, nei Gabija tokio darbo nemokame, todėl ieškojome profesionalo, kuris galėtų padėti“, – prisiminė R. Grybaitė. Tačiau prabėgus beveik dešimtmečiui, kai „pribrendo laikas“ imtis skulptūros, J. Videikos pagalbos prireikė ne tiek ir daug, nes senosios liepos medienos skulptūroms nereikėjo.
„Praėjusį rugsėjį važiavome su Gabija į kelionę ir turėdamos laiko svarstėme, kad artėjant studijos 20-mečiui būtų laikas įgyvendinti skulptūrų projektą. Gabija tylėjo. Nejutau pritarimo. Ir tada ji pasakė, kad abejoja, ar moterys turėtų dirbti su medžiu, naudoti aštrius įrankius, nes pačios turėjome patirties iš studijų, kai drožiant skulptūras buvo supjaustytos visos rankos“, – pasakojo R. Grybaitė. G. Viduolytė pasiūlė naudoti moterišką techniką – pačią seniausią tekstilėje naudojamą medžiagą – vilną.
Tačiau su vilna dirbti nei Rasa, nei Gabija taip pat nemokėjo, o ir J. Videika čia negalėjo padėti. „Galvojau, kad mūsų moterys tokios kūrybingos, kad pačios sugalvos, kaip ir ką daryti. Rizikuojame“, – šypsojosi R. Grybaitė. Vieną spalio šeštadienį menų namelyje dailės studijos dalyvėms pristatyta idėja buvo sutikta tyla, tačiau per pusę metų ji išaugo į unikalius kūrinius, kurie garsiai skelbia apie studijos lankytojų pasiektą profesionalios kūrybos lygį.
Nepakartojamas stilius
Suaugusiųjų dailės studijos „Formos kalba“ lankytojos per dvi dešimtis studijos gyvavimo metų įgyvendino ne vieną dešimtį projektų, surengė daug parodų, kiekvieną kartą savo išradingumu nustebindamos jų lankytojus. Menininkės mėgėjos dirbo su stiklu – kūrė vitražus, papuošalus, tapė ant šilko, miniatiūras, grimasas, didžiųjų dailininkų šedevrų kopijas ir kitokio žanro tapybos darbus, iš papjė mašė kūrė skulptūras, gamino kaukes, dekoravo veidrodžius, kūrė lėles.
Studijos 20-mečiui skirtai parodai savo darbus paruošė 16 dailės studijos lankytojų. Pasak R. Grybaitės, vilnos skulptūrų prototipai – tikros liaudies meno skulptorių sukurtos skulptūros. Moterims buvo pasiūlyti darbai, pagal kuriuos jos galėjo kurti savo skulptūras iš vilnos. „Skulptūrose – daugybė detalių: apsiaustai, karūnos, sostai, veidai. Todėl pasiūliau joms pasižiūrėti ir senosios Europos krikščioniškosios skulptūros pavyzdžių“, – sakė R. Grybaitė.
Dailės studijos dalyvės informacijos ieškojo meno albumuose, knygose, enciklopedijose, internete. Ne tik apie pačius šventuosius ir skulptūrą, bet ir apie vilnos vėlimo būdus, gamybą. „Susirinkusios šeštadieniais visos dalijosi patirtimi, žiniomis, ką būtų galima panaudoti, o kas tikrai netiks. Vyko kolektyvinis darbas“, – smagias, o drauge – nelengvas akimirkas prisiminė studijos vadovė. Pasak jos, nors skulptūros turi tikrai daug liaudiškų, lietuviškų bruožų, tačiau jų puošyboje, spalvose, ornamentikoje galima įžvelgti ir bizantinės ar net vėlyvosios gotikos stilių, iš kurių įkvėpimo sėmėsi skulptūrų kūrėjos. „Į muziejų užsukę meno mėgėjai skulptūrose atranda ispaniškų ir kitų šalių kūrinių stiliaus elementų. Šie darbai – nepakartojami“, – studijos lankytojomis didžiavosi R. Grybaitė.
Rinkosi šventuosius
Pirmoji užduotis dailės studijos narėms buvo pasirinkti šventąjį. O gal atvirkščiai – jie pasirinko savo kūrėjas? Šešiolika darbų, paslėptų po baltomis marškomis, buvo atidengti pačių jų kūrėjų, skambant mintims apie pasirinkimus.
Gabija Viduolytė pasakojo, kad ją pasirinkti kurti Šv. Pranciškų, sakantį pamokslą paukščiams, paskatino jos miegamajame kabantis Povilo Budrio grafikos darbas „Šv. Pranciškus“. „Galvojau, sukursiu šventąjį, tada savo malonumui imsiu velti paukščius. Tačiau pritrūkau laiko, ir paukščius man padėjo sukurti Rasa“, – juokėsi G. Viduolytė, nuo jaukios Šv. Pranciškaus skulptūros traukdama uždangalą.
Žemės ūkio akademiją baigusi ir skautavusi Daiva Mockienė pasirinko kurti žemdirbių, karių ir skautų globėju laikomo Šv. Jurgio skulptūrą, o kasdienybėje dažnai besirūpinanti kitais žmonėmis, nes dirba Kukarskės globos namuose ir Šakių ligoninėje, Laima Mickūnienė sukūrė skulptūrą „Švč. Mergelė Marija dangaus karalienė su vaikeliu“. Marijos atvaizdas buvo neatsiejama koplytstulpių dalis, o pačios Marijos buvo prašoma globoti namus ir juose gyvenančius žmones.
Alma Budrytė-Busch sukūrė „Šv. Juozapo su kūdikėliu Jėzumi“ skulptūrą. „Žinojau, kad darysiu Šv. Juozapą, net nežinau kodėl. Bažnyčioje, kurioje lankausi, yra Šv. Juozapo paveikslas. Dažnai atsisėdu priešais jį. Esu pagalvojusi, kad norėčiau kada nors nutapyti Šv. Juozapą“, – apie savo pasirinkimą sakė A. Busch. Vilija Dovidaitienė skausmo ir liūdesio pilną siužetą „Pieta“, kuriame Marija ant kelių laiko nuo kryžiaus nuimtą mirusio sūnaus kūną, paskyrė močiutei Marijai, kuri rūpinosi bažnyčios ir tikinčiųjų bendruomenės reikalais.
Romutės Gervylienės „Šv. Florijonas“ – pasiaukojantis ugniagesys, o skulptūra gausi įvairių detalių. Pasak Ramutės Bakanienės, „Šv. Agotos“ skulptūra, ją kuriant, padėjo po šiokių tokių pergyvenimų, „sugėrė“ skausmelį. Romarika Pikelienė draugės patarta rinkosi tokį šventąjį, kuris turi brangaus žmogaus vardą, o jos „Šv. Antanas“ buvo kuriamas galvojant apie anapilin išėjusį patėvį.
Užauginusiai tris sūnus Vilmantai Šulskienei buvo labai artimas „Švč. Mergelės Marijos dangaus karalienės su vaikeliu“ įvaizdis, o Dainai Tolpežnikienei labai patinka moteriški personažai, todėl ji rinkosi kurti „Šv. Onos, mokančios Mariją“ skulptūrą. „Man Šv. Ona yra moteriškumo, šeimos simbolis. Šv. Oną pasirinkau pirminio jausmo vedama“, – sakė kūrėja.
Vyriausia dailės studijos lankytoja, joje esanti nuo pat pirmos dienos – 84-erių Birutė Mockienė sukūrė skulptūrą „Švč. Mergelė Marija dangaus karalienė“. Skulptūros pagrindą menininkei padėjo sukurti J. Videika. Birutės Marija, kaip ir liaudies skulptūroje – su karališka karūna, po kojomis pamynusi žaltį, maldai sudėjusi rankas, žvilgsnį nukreipusi į žemę lyg stebėtų pasaulį.
„Man Šv. Veronika yra atjautos, supratingumo, palaikymo simbolis“, – sako Diana Griškuvienė, sukūrusi skulptūrą „Šv. Veronika“. Onutė Siaurusaitienė pasirinko kurti „Šv. Roko“ skulptūrą, nes iki šiol atsimena, kaip vaikystėje su šeima linksmindavosi per Šv. Roko atlaidus, o ir jos anūkas pavadintas Motiejaus Roko vardu. Jolanta Tamošaitienė sukūrė „Šv. Kazimiero“ skulptūrą, nes šis šventasis – artėjančio pavasario simbolis, jaunimo ir amatininkų globėjas.
Antras gyvenimas
Jau 17 metų dailės studiją lankanti jurbarkietė Odeta Kniečiūnienė pasirinko mažai girdėtą čekų šventąjį Šv. Joną Nepomuką. „Pamačiau jo skulptūrą. Patiko. Vėliau paskaičiau apie šį šventąjį ir užsikabinau. Jis buvo kunigas. Man jis yra konfidencialumo simbolis“, – sako kirpėja dirbanti menininkė. Pusę metų trukęs skulptūros kūrimo darbas buvo sudėtingas – pirmiausia iš vielos pagamintas karkasas užpildytas montažinėmis putomis. Vėliau – išpjaustytas būsimos skulptūros siluetas. Ir, žinoma, ilgi savaitgaliai ir vakarai – veliant vilną.
„Turėjome daugybę projektų. Jiems prasidedant visada neramu, tačiau žinau, kad visada šalia bus Rasa ir Gabija, kurios visada padės ir patars. Mes studijoje visos labai susigyvenome. Esame lyg šeima“, – sako ilgametė studijos lankytoja.
Prieš 17 metų Odeta į studiją atėjo norėdama pasimokyti. „Visada kažką paišaliojau, o kai čia atėjau – šiek tiek išsigandau, net nežinojau nuo ko pradėti. Noras noru, o galimybės – galimybėmis. Bet supratau, kad jei jau viską mokėčiau, būčiau baigusi meno studijas, tad čia galėjau mokytis. Ir iki šiol mokausi“, – sako O. Kniečiūnienė. Moteriai iš visų išbandytų technikų labiausiai patinka dirbti su stiklu ir tapyti.
O. Kniečiūnienę parodos atidaryme sveikino gausus būrys artimųjų, draugų. „Šeima mane labai palaiko. Šalia mano kasdienio gyvenimo studija – antras gyvenimas. Mes labai mylim viena kitą, palaikom, o Rasytė – tikra šventoji, kuriai pačiai galima skulptūrą lipdyti“, – juokiasi Odeta.
Nesibaigianti euforija
Tikra jurbarkietė, bet šiuo metu Tauragėje gyvenanti Irmina Masiokaitė-Ambrozevičienė sukūrė „Angelo Gabrieliaus“ skulptūrą. „Galvojau kurti moterišką personažą, bet jau ne vieną esu sukūrusi, tad pagalvojau apie angelą. Pasirinkau daryti angelą, nes esu tikinti, įsivaizduoju, kad turiu angelo apsaugą. O Gabrielius tiko man ir pagal horoskopą“, – sako kūrėja. Pasak jos, skulptūra atsirado pagal jau sukurtą įvaizdį, tačiau tiek modifikuota, tad labai skiriasi nuo to, kas buvo pradžioje. „Šis variantas mane tenkina labiau nei pirmasis“, – šypsosi Irmina.
Palyginus su kitomis studijos narėmis I. Ambrozevičienė dar naujokė – studijoje ji lankosi penktus metus. Pradėjo čia lankytis, kai dirbo Jurbarko Naujamiesčio pagrindinėje mokykloje ir ieškojo papildomos veiklos. „Moterys pasiūlė ateiti pabandyti. O kai atėjau – apėmė euforija. Aš, kažką kūrusi, piešusi mėgėjiškai, patekau į tokį kolektyvą, kuriame buvo daromi fantastiški projektai!“ – apėmusį jausmą prisimena dailės ir technologijų mokytoja.
Nors ir išsikraustė į Tauragę, kiekvieną šeštadienį moteris grįžta aplankyti tėčio ir į užsiėmimus studijoje. Pirmasis projektas, kuriame teko dalyvauti, buvo abstrakcijos piešimas. „Nors nebuvau piešusi tokio didelio darbo, sunku nebuvo. Tačiau vėliau, kai tapėme žymių dailininkų darbų kopijas ir naudojome lesiravimo techniką, man buvo kažkoks „kosmosas“. Bet dabar mano darbas su keliais kitais kabo Panemunės pilyje“, – savo pasiekimais džiaugiasi menininkė.
Kaip technologijų mokytojai Irminai artimiausi apčiuopiami darbai – skulptūros iš papjė mašė, vilnos, odos. Menininkei negaila vakarų, praleistų veliant vilnos detales skulptūrai. „Tie penkeri metai studijoje davė tokį pozityvą ir pasitikėjimą savimi! Tikrai nemaniau, kad galiu sukurti ką nors panašaus. Galvojau, kad čia ne man, nesu tiek pažengusi. Bet pasirodo – galiu“, – džiaugiasi I. Ambrozevičienė, sukaupta patirtimi besidalijanti su Tauragės neįgaliųjų reabilitacijos centro mokiniais.
Skulptūrų iš vilnos paroda Vinco Grybo memorialiniame muziejuje veiks visą turistinį sezoną – iki spalio. Nėra abejonės, kad ji nustebins kiekvieną užsukusį apžiūrėti muziejaus ekspozicijų. Šie darbai dėl savo unikalumo ir išskirtinumo verti geriausių Lietuvos muziejų salių, o pirmieji jais pasigrožėti gali jurbarkiečiai.
Jūratė Stanaitienė
ir kokios geros salygos kurianciai visuomenei