25-eri metai: nuo tuščių sienų iki išlikusios įstaigos (1)

Šiemet Šimkaičių ambulatorija mini ketvirtį amžiaus gyvuojančią įstaigos sukaktį. Šventė sutraukė ne tik ambulatorijos darbuotojus, bet ir gausų būrį vietos gyventojų bei svečių. Susirinkusieji dalijosi prisiminimais, dėkojo medikams už ilgametį atsidavimą ir džiaugėsi, kad kaimas turi tokią artimą bei patikimą užuovėją.

Pradžia

Įstaigos kelias prasidėjo 2001 metais, kai vykstant sveikatos apsaugos reformai buvo uždaryta Šimkaičių apylinkės ligoninė. Tuo metu Jurbarko rajone veikė penkios panašios mažosios viešosios sveikatos priežiūros įstaigos: Eržvilke, Viešvilėje, Seredžiuje, Veliuonoje ir Šimkaičiuose. Šiandien Šimkaičių ambulatorija yra vienintelė iš jų, ne tik pasiekusi 25-erių metų veiklos ribą, bet ir išlaikiusi savarankiškumą.

„Pradžia buvo tikrai sunki: tuščios sienos, tuščia banko sąskaita ir viską reikėjo kurti nuo nulio“, – prisimena Šimkaičių ambulatorijos vyriausioji gydytoja Laima Balseraitienė.

Gydytoja iki šiol gerai prisimena pačią pradžią, kai gavus pirmąją 500 litų įplauką iš ligonių kasos, už šiuos pinigus iškart buvo įsigytas pirmasis kompiuteris. Nuo pat pirmųjų gyvavimo dienų įstaigai pavyko atsakingai planuoti lėšas ir užsitikrinti finansinį rezervą, todėl stygiaus ar vėluojančių atlyginimų problemų ambulatorija niekada neturėjo.

Į Šimkaičius

Gydytoja L. Balseraitienė į Šimkaičius atvyko po studijų Kaune. Tuometis Jurbarko ligoninės vyriausiasis gydytojas Zigmantas Bartkus jai pasiūlė tris galimas darbo vietas: Smalininkus, Veliuoną arba Šimkaičius.

Gydytoja pasirinko Šimkaičius, greičiausiai todėl, kad pati buvo kilusi iš miškingo krašto, tad ir ši aplinka jai pasirodė artimesnė. Tiesa, jau pati pirmoji darbo diena jai atnešė nemažai streso. „Prisimenu, tą dieną mane išsiuntė į iškvietimus. Vairuotojas veža per Šimkaičių miškus, aplinkui vien medžiai. Grįžusi ilgai galvojau: ar šituose miškuose aš bent susigaudysiu į kurią pusę eiti“, – šypsosi gydytoja.

Per ilgus darbo metus buvo visko. Įvairiausių reformų, pokyčių, sunkių ligonių ir sudėtingų situacijų. Tačiau šalia jų pasitaikė itin įsimintinų ir net kurioziškų įvykių.

Darbas kaime

Gydytoja pastebi, kad per 25 metus Šimkaičių kraštas smarkiai pasikeitė. Gyventojų liko kone per pusę – sumažėjo daugiau nei tūkstančiu. Užsidarius aplinkinėms Vadžgirio, Graužų, Baltraitiškės bei Paulių mokykloms, o ir pačiuose Šimkaičiuose likus tik pagrindinei, itin sumažėjo jaunimo ir vaikų, todėl šiandien didžiąją pacientų dalį sudaro vyresnio amžiaus žmonės. Tačiau garbaus amžiaus pacientams bendrauti su ambulatorijos medikais yra labai paprasta, nes jie vieni kitus puikiai pažįsta.

Didžioji dalis darbuotojų yra vietiniai – čia gyvena jų tėvai, seneliai arba jie patys lankė vietos mokyklą. Tai padeda kurti itin šiltą, šeimynišką atmosferą. L. Balseraitienė jau gydo trečiąją pacientų kartą, o patys gyventojai medikus ypač vertina už nuoširdų dėmesį.

„Kai kurie vyresni žmonės prastai girdi, todėl kalbant tenka pakelti balsą ar kelis kartus viską pakartoti, tačiau panašu, kad pacientams ši, daugeliui jų jau įprasta, mano kalbėjimo maniera netrukdo – registruodamiesi jie dažnai nesutinka eiti pas jokį kitą daktarą“, – darbo subtilumus aiškina vyr. gydytoja, tikindama, kad jau kelerius metus pastebinti tendenciją, jog žmonės vis labiau vertina mažas ambulatorijas: „Greičiausiai dėl asmeninio ryšio ir pripratimo prie savo gydytojo.“

Ambulatorijos pacientų geografijos ratas platus. Nors dalis vietinių gyventojų renkasi Jurbarko, Tauragės ar Raseinių medikus, yra ir tokių, kurie, persikėlę gyventi net į Vilnių, vis tiek lieka ištikimi savo krašto medikams.

„Turim keletą pacientų, kurie išvyko gyventi į sostinę, tačiau profilaktiniams patikrinimams mieliau renkasi mūsų ambulatoriją. Čia ir eilių nėra, ir gydytojams gerai žinomos jų ligų istorijos“, – tvirtina L. Balseraitienė.

Dideliu palengvėjimu tiek įstaigai, tiek ir kaimo gydytojams tapo prieš dvejus metus veiklą pradėjusi namų slaugos komanda. 5–6 specialistų grupė, kurią sudaro kineziterapeutas, ergoterapeutas, slaugytojai ir jų padėjėjai, lanko sunkius, po operacijų ar traumų atsigaunančius bei onkologinius ligonius jų namuose. Tai, pasak pašnekovės, ženkliai sumažino gydytojos iškvietimų į namus skaičių ir leido daugiau dėmesio skirti kasdieniam pacientų priėmimui ambulatorijoje.

Žvilgsnis į priekį

Kaip ir visos šalies senstančioje bendruomenėje, taip ir Šimkaičiuose, dažniausiai vyrauja širdies ir kraujagyslių ligos. Nors ir nedažnai, bet vis dar pasitaiko ir sena, šiai vietovei būdinga liga – tuberkuliozė.

„Šimkaičiuose nuo 1950 metų veikė tuberkuliozės ligoninė, todėl ir dabar vis dar pasitaiko šios ligos atvejų“, – pasakoja L. Balseraitienė. Kalbėdama apie kitus vyraujančius susirgimus, ypatingai medikė džiaugėsi tuo, kad gyventojai nebesigėdija ir patys drąsiau kreipiasi pagalbos dėl emocinės sveikatos, prašydami siuntimų pas psichologus ar psichiatrus.

Gydyti pacientus padeda ir geri ryšiai su kolegomis iš kitų miestų. Pavyzdžiui, Raseiniuose L. Balseraitienė turi net tris studijų laikų bendrakursius, todėl bendradarbiavimas tarp įstaigų vyksta greitai ir sklandžiai.

Ateitį gydytoja vertina realiai: gyventojų skaičius mažėja, tačiau ambulatorijai taikomi normatyvai leidžia toliau sėkmingai dirbti turint esamą pacientų skaičių. Stabilus kolektyvas, jaunų specialistų palaikymas ir ilgametė patirtis leidžia Šimkaičių ambulatorijai užtikrintai žengti į kitą veiklos etapą.

Liko savo krašte

Jau ne vieną dešimtmetį pacientus Šimkaičių ambulatorijoje pasitinka ko gero ilgiausiai šioje įstaigoje dirbanti bendruomenės slaugytoja Jolanta Bataitienė. Prieš daugiau nei tris dešimtmečius baigusi Panevėžio medicinos mokyklą, ji iškart grįžo į gimtąjį kraštą ir pradėjo dirbti Šimkaičių ligoninėje. Jos profesinis kelias vingiavo per Vadžgirio medicinos punktą, sveikatos biurą ir mokyklas, tačiau visada viena koja ji liko ambulatorijoje.

„Prieš šią šventę pagalvojau, kad praktiškai visi mūsų darbuotojai yra vietiniai. Mes visi – iš aplinkinių kaimų: Graužų, Baltraitiškės, Paulių. Net ir naujai užauginta specialistų pamaina – kineziterapeutė bei ergoterapeutė – atvyko iš tų pačių Šimkaičių ir Paulių. Kai visi vietiniai, ir dirbti lengva, ir kaitos praktiškai nėra. Su gydytoja Laima jau gydome trečiąją pacientų kartą, kartu užauginome jų vaikus ir anūkus“, – pasakoja J. Bataitienė.

Anot slaugytojos, kai kaimo ligoninė tapo ambulatorija, vietos gyventojai didelio pokyčio nepajuto. Medicinos darbuotojai čia visada gyveno kaip viena didelė šeima, o pagalba žmonėms dažnai būdavo teikiama tiesiog jų namuose.

„Slaugytojo darbo į griežtas valandas neįsprausi. Jei šeštą valandą vakaro ar net per pačias Kūčias suskamba telefonas, kad žmogui blogai, nepasakysi: „Palauk ryto, ateisiu į darbą ir padėsiu“. Palieki šventinį stalą ir eini, o neretai grįžus jau randi šeimą miegančią. Būna, gyventojai net pajuokauja: „Jei pamatai Jolantą ateinant į kiemą, nieko gero nesitikėk“. Toks jau tas mūsų juodas humoras – juk mus kviečia tik tada, kai tikrai blogai“, – šypsosi ilgametė medikė.

Nuo dingusių adatų iki gimdyvės Joninių naktį

Per daugiau nei trisdešimt darbo metų buvo ir didelio streso, ir kurioziškų situacijų, kurias kolektyvas iki šiol prisimena su šypsena. Jolanta puikiai prisimena pačią darbo pradžią, kai dar dvidešimtmetė mergina dirbo su senais, daugkartinio naudojimo švirkštais ir adatomis.

„Leidžiu pacientui vaistus ir jaučiu – jie bėga pro šalį. Žiūriu – adatos ant švirkšto nėra! Apėmė visiška panika. Įbėgu į gydytojų kabinetą ir šaukiu: „Daktare, adata dingo!“. Visi atbėga, žiūri, o paaiškėjo, kad švirkštas buvo toks susidėvėjęs, jog adata neiškrito, o tiesiog įsmuko atgal į jo vidų“, – prisimena slaugytoja.

Kita įsimintina istorija nutiko ir vienų Joninių išvakarėse. Į ligoninę atskubėjo gimdyvė. Greitosios pagalbos vairuotojas vienas vežti atsisakė, tad jaunajai slaugytojai teko šokti į automobilį.

„Meldžiausi visą kelią iki Jurbarko, kad tik nepagimdytų pakeliui. Spėjome! Vėliau su vairuotoju juokavome, kad jei gims berniukas, tikrai bus Jonas. Taip viskas ir baigėsi laimingai“, – atsiminimais dalijasi medikė.

Lygindama pastaruosius dešimtmečius, J. Bataitienė pastebi, kad sveikatos priežiūros kasdienybė smarkiai pasikeitė. Anksčiau ligos turėjo ryškų sezoniškumą – žiemą sergančiųjų būdavo daug, o vasarą medikai galėdavo atsikvėpti. Dabar chroniškomis ligomis žmonės serga ištisus metus, pacientų srautas nemažėja.

Kartu keičiasi ir žmonės: padaugėjo streso, trūksta kantrybės, daugiau agresijos, todėl kaimo medikams kartais tenka atlaikyti ir nemalonias pacientų reakcijas.

„Nepaisant visko, mūsų krašto žmonės yra geri. Mes visus savo pacientus labai mylime ir atiduodame jiems visą širdį – dabar, kai savi vaikai jau užauginti, tam galime skirti dar daugiau laiko“, – pokalbį, su šypsena veide baigė J. Bataitienė.