Tautinių šokių festivalis „Smalininkų sueiginis“ – išlaikantis tradicijas ir vis kitoks. Šiemet jau trečiasis festivalis gausų būrį šokėjų nebe vien iš Lietuvos sukvietė gegužės 14-ąją ir padovanojo puikią šventę. Festivalį kas dvejus metus rengia Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras ir Smalininkų tautinių šokių kolektyvas „Skalva“.
Didžiausiam Smalininkuose renginiui Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras suvienijo visas pajėgas – bendruomenės centras ir seniūnija, technologijų ir verslo mokykla, jaunimo klubas „Aukštyn kojom“ rengėsi svetingai priimti svečius, „Skalva“ repetavo naujus šokius ir kvietė tautinių šokių kolektyvus – jau pažįstamus ir naujus, Smalininkuose dar nešokusius.
Suvažiavusius svečius pasitiko miestelio jaunimas, sutiktuvių maršus trenkė dūdų orkestras „Vingis“, vadovaujamas Gyčio Gvozdo, žuviene vaišino bendruomeniškieji Violeta ir Dieteris Schuetzai.
Šventės scenarijų pakoregavo lietus – tradicinė visą miestą sujudindavusi eisena neįvyko, bet Lietuvos valstybės vėliava ant uosto pylimo buvo pakelta – ją, po iškilmingos ir įspūdingos perdavimo ceremonijos, į uostą nunešė Smalininkų skautai, vadovaujami mokytojos Jolitos Štrimienės.
„Smalininkų sueiginis“ nuo pat pirmojo festivalio 2012 metais turi nemažą būrį gerbėjų, kurie laukę dvejus metus ateina pažiūrėti ir paploti „Skalvai“ ir jos svečiams. Organizatorius ir dalyvius sveikino seniūnas Saulius Jarutis, Jurbarko r. meras Skirmantas Mockevičius ir Seimo narys Bronius Pauža.
Koncertas tęsėsi dvi valandas (be pertraukos!) ir nebuvo nuobodu. „Šiame Sueiginyje buvo bandyta perteikti kuo daugiau lietuviško šokio įvairiapusiškumo žiūrovui ir mums patiems, jo dalyviams. Sukvietėme skirtingų regionų, įvairių amžiaus grupių kolektyvus, o pirmą kartą pas mus dalyvavę latviai šokdami rodė savotiškus mini spektaklius“, – sakė Smalininkų „Skalvos“ vadovas Donatas Liktas.
Koncertą vedė su Mažosios Lietuvos istorija susiję personažai – mokytojas Ansas, prisistatęs lietuvininkų tarme šulmistru, ir madmuazelė Le Kler, vadinamojo prancūzmečio, kai 1920–1923 m. Klaipėdos kraštą administravo prancūzų valdžia, palikuonė. Juos vaidinę kultūros centro direktorius Arvydas Griškus ir Gina Meškauskienė papasakojo įdomių epizodų iš Smalininkų praeities, šokėjų pasirodymai susiejo juos su šiandiena, o svečių pristatymas ir prisistatymas buvo tarsi pažintinė kelionė šokiu per Lietuvą, nuvedusi ir pas kaimynus latvius.
Nuoširdžiais plojimais žiūrovai sveikino Veliuonos kultūros centro senjorų šokių kolektyvą „Veliuonietis“ – unikalų veliuonietišku repertuaru ir tokia pat scenine išvaizda. Ados Baublienės vadovaujami šokėjai yra pelnę aukščiausius įvertinimus Lietuvoje, savo šokiais stebinę ir džiuginę daugelio užsienio šalių žiūrovus, o „Smalininkų sueiginiui“ „Veliuonietis“ suteikė solidumo.
Šoko ir du Jurbarko kultūros centro kolektyvai – itin aukšto meninio lygio pasiekęs Jolantos Telišauskienės vadovaujamas „Nemunėlis“ bei linksmoji „Mituva“ (vadovė Justė Lukauskienė), su kuria „Skalvą“ vis dažniau suveda koncertinės išvykos.
Kauno miesto tautinio meno ansamblis „Ratelinis“ – skalviečių bičiulis nuo pirmojo festivalio. Kauniečiai atvažiuoja visi: šokių (vadovė Margarita Tomkevičiūtė) ir vokalinė (vadovė Rinalda Burinskienė) grupės bei kapela (vadovas Justinas Buta) – jų pasirodymas būna tarsi koncertas koncerte.
Šakių kultūros centro pagyvenusių tautinių šokių ansamblio „Vijūras“ vadovu šį pavasarį tapo D. Liktas ir pakvietė šakiečius į festivalį – tegul abu jo kolektyvai bendrauja. „Vijūras“ – gražus, gausus, turtingą daugiau nei 50 m. istoriją turintis kolektyvas. Su suvalkietiškais kostiumais ir šokiais scenoje šakiečiai atrodė oriai.
Pirmą kartą Smalininkuose šoko „Trapukas“ iš Prienų – tai buvo atsakomasis vizitas, nes „Skalva“ dalyvavo jų festivalyje. Žiūrovus pralinksmino prieniečių „Jonpolkė“, kur bernaičiai šoko įsikibę į sijoną, o jų „Pamario apvalcius“, kurį šoko ir smalininkiečiai, buvo kitoks – nes kiekvienas kolektyvas turi savo veidą. „Trapuko“ vadovas Darius Žilinskas neišpeikė ir skalviečių sušokto žemaitiško „Kon saka?“, kurio autorius jis yra, dargi pagyrė „Skalvos“ vadovą už originalią šokio pabaigą.
Klaipėdos „Samborinis“ (vadovė Lina Klepickaitė) – irgi festivalio naujiena, tai draugų būrys, mylintis šokį, susibūręs į jaunimo liaudiškų šokių kolektyvą. Šokant „Samboriniui“ jaunystė liejosi per kraštus.
Didžiausia šiemet naujiena – svečiai iš Latvijos. Kolektyvas „Darta“, kuriam vadovauja Lauris Silans, susibūrė prieš dešimtmetį Pinkių gyvenvietėje, Rygos priemiestyje. Latvių šokiai – visiškai kitokie nei lietuvių. „Dartos“ šokėjai puošiasi praėjusio šimtmečio 3 deš. miestiškais kostiumais ir šoka to meto miesto šokius – ilgus, sudarytus iš atskirų dalių. Šokiuose skamba ir liaudies melodijos, ir garsiojo Raimondo Paulo hitai. Ir visi „Dartos“ šokiai – siužetiniai, pasakojantys istorijas.
„Skalvos“ vadovo D. Likto sustatytą baigiamąjį šokį linksmai trypė visų kolektyvų atstovai – pilna scena, o žiūrovai plojimais ragino – dar! Visus sujungė šokio kalba. „Šokis – stipri jėga, šokdami jaučiamės laimingesni, geresni, o festivalyje dalijamės tuo vieni su kitais: šypsenomis, draugišku bendravimu, šokiais, plojimais. Šiuos visus gerus dalykus, manau, pajaučia ir žiūrovas“, – sakė „Skalvos“ vadovas.
Tačiau ir didžiausia linksmybė turi pabaigą. Pabaigoje, kaip paprastai, pasikeičiama padėkomis ir dovanomis. „Smalininkų sueiginio“ dalyviai šiemet išsivežė itin originalias ąžuolines padėkas, kurias padarė viešvilietė Sniežana Šašienė.
Privaloma šokių festivalių dalis – vakaronė. Skalviškiai ir jų svečiai vakarojo su „Ratelinio“ vyrų dainomis, su Valdo Žemaičio šokių muzika, su netikėtu „pasieniečių“ Frico ir Dičmono vizitu bei linksma „muitinės procedūra“. Ir su Mažosios Lietuvos šiupiniu bei alučiu. Ir, kaip visada šokių festivaliuose būna, su šokiais iki paskutinio prakaito lašo.
Pasak „Skalvos“ vadovo D. Likto, festivaliai puoselėja ir tęsia lietuviškas šokio tradicijas bei suburia bendraminčius. „Susitinka seni draugai, atsiranda naujų, kolektyvai pasidžiaugia, pasigroži vieni kitais, skirtingais regionų tautiniais rūbais, skirtingais šokiais, dainomis. Žmonėms, kurie susirenka po dienos darbų į repeticijas, šoka ir jaučia kažkokį gerą jausmą, labai norisi per tokias šventes parodyti save, savo triūsą, išlietą prakaitą. Tokie pasirodymai ir šventės šokėjus motyvuoja nesustoti, tokiais momentais jų veikla įgauna apčiuopiamą vertę“, – sakė D. Liktas.
Praėjus porai dienų po festivalio „Dartos“ vadovas atsiuntė vaizdo įrašą – smagu skalviškiams pažiūrėti, pagyventi šventės įspūdžiais. Bet tik trumpai, nes Smalininkų „Skalvos“ vasara pilna koncertų – jau šį šeštadienį šoks Ožkabaliuose, paskui festivalis ant Ramybės piliakalnio Veliuonoje, Joninės Biržuose, o rudeniop – kelionė kartu su „Mituva“ į frankų liaudies šventę Krailsheime, Vokietijoje.
Danutė Karopčikienė
