Abipus vieškelio – platūs laukai. Vienoje pusėje geltonuojantys javai atsiremia į tolimą miškelį, kitoje – į Vidaujos upelio pakrantės medžius. Ir nė ženklo, kas čia anksčiau buvo. O buvo laikas, kai dunksojo sodyba prie sodybos, šimtamečių medžių apsuptos, senolių, jaunimo ir mažų vaikelių pilnos. Buvo du sodiečių pilni Kavolių kaimai – pirmasis ir antrasis. Vardai dar liko, žmonių – nebe. Tik graudus abiejų kaimų, kuriuos vadino tiesiog Kavoliais, atminimas po Lietuvą išsibarsčiusių buvusių gyventojų palikuonių širdyse.
Ir anapus Vidaujos tas pats – buvo sodyba prie sodybos. Ir dabar tas pats – tik platūs tušti laukai. Dabar per tuos laukus nuo Pavidaujo Žindaičių link besitiesiantis žvyrkelis nė nepanašus į per didžiulio kaimo vidurį ėjusį kelią. Kaime išlikusios tik dvi negyvenamos sodybos ir sovietinių laikų simbolis – du čia buvusio kolūkio daugiabučiai. Vieną, mažesnį, dėl jo gyventojų užimamų pareigų vadino „ponų namu“, arba „Kremliumi“, o kitą, aštuonbutį, – „aštuntuoju fortu“.
Praėjusį šeštadienį, liepos 6-ąją – Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, vidury tų plačių laukų sustojo virtinė automobilių, o iš jų pabiro geras šimtas įvairaus amžiaus žmonių. Jie tą dieną parvažiavo namo, nors buvusių namų nė ženklo nelikę. Jie – tai iš visos Lietuvos, kelių buvusio kaimo gyventojų sukviesti, susirinkę Kavolių kaimo palikuoniai į šalia kelio pastatyto akmeninio kryžiaus savo kaimui ir jo gyventojams atminti pašventinimo iškilmes.
Susitikę Eržvilko bažnyčioje, vieni, seniai besimatę, glebėsčiavosi, bučiavosi, kiti, visai nepažįstami, aiškinosi, kas tokie, kieno vaikai ar vaikaičiai esą. Tačiau visus suvienijo džiaugsmas, kad jie – iš Kavolių kaimo šaknų dygę. Ir šv. Mišios buvo aukojamos už buvusius ir esamus kavoliškius, kurių likimai, kaip ir daugelio Lietuvos kaimų žmonių, praėjusio amžiaus įvykių verpetuose susiklostė kuo įvairiausiai. Štai viena iš kryžiaus pastatymo iniciatorių Vilūnė Mankutė-Toliušienė ir visa jos šeima patyrė skaudžią tremtinių dalią, bet sugrįžo, o kitų kavoliškių palaikai Sibire tebesiilsi. Mankų sodyba ant Vidaujos kranto dar tebėra, bet tuščia. „Net kamino jau nėra, niekas negyvena“, – pasiguodžia Vilūnė. Mat Kavoliuose gyveno stiprūs ūkininkai, dažnas turėjęs 15-40 hektarų žemės, tad po karo vėl užėję sovietai juos vadino „buožėmis“. O tokių likimas aiškus. Todėl dalis kaimo vyrų ėmė ginklus ir pasitraukė į miškus. Ūkininkas Gaudentas Kisielius sulipdė Pavidaujo partizanų būrį, stojo ginti savojo kaimo ir Lietuvos nepriklausomybės. Dalis Kavolių vyrų žuvo aplinkiniuose miškuose.
Jaunesnės kartos kavoliškis, jurbarkiečiams gerai žinomas buvęs ilgametis „Sodros“ padalinio Jurbarke vadovas Alvydas Šimaitis nuo vieškelio žvelgia į savo tėviškę: toli plataus lauko gale išlikęs tik Šimaičių gojelis. „Namų ten nėra. Viską nušlavė melioracija“, – sako Alvydas ir prisimena, kaip skaudu buvo tiems vyresniems kaimo žmonėms, kurių kartų kartos čia savo sodybose gyveno, kai jų namus griovė. Anot susitikime dalyvavusio rašytojo Eugenijaus Ignatavičiaus, tie darbštūs kavoliškai savo žemelę arė, gyvulėlius ganė, vaikus augino, o štai kas beliko.
Kaip gali jaustis kaimo žmogus, kai riaumojantys „Stalinecai“ buldozerių peiliais jų trobas vertė, gaivius šulinius užtrypė, šimtamečius ąžuolus ir beržus rovė. Atrodė, kad tie purvini plieniniai vikšrai per pačią širdį ropoja. Buvo kaimai ir jų neliko – tik platūs laukai. Sovietinė kolektyvizacija ir melioracija sodybas nugriovė, laukus išlygino, gojelius išlaužė, kaimą po daugiabučius ir po pasaulį išvaikė. O kaimas buvo gyvas savo darbščiais, pavyzdingais ūkininkais.
Rašytojas E. Ignatavičius save irgi sieja su kavoliškiais. Jo senelis Vaclovas Ignatavičius jaunystėje sumanus bernas buvęs. Iš Užraguvio (dabar Paišlynys) ne veltui ėjęs į Kavolius nuotakos ieškoti. Girdėjęs, kad šiame kaime gražių ir darbščių ūkininkaičių esama. O ieškojęs iš mažos šeimos. Tada vaikų nedaug turėsiąs, tai žemės smulkiau dalinti nereikės. Sutiko ir vedė kavoliškę Rozaliją Viršilaitę, bet sumanymas neišdegė: Rozalija jam pagimdė aštuonis vaikučius ir dar nežinia kiek kūdikių pasiėmė Dievas. Tai tokios anuomet gausios šeimos ir Kavoliuose, ir aplinkui buvo.
Pastatyti kryžių kaimui atminti, draugėn sukviesti buvusius kavoliškius ėmėsi Vilūnė Mankutė-Toliušienė, Alvydas Šimaitis, Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros daktarė, docentė kavoliškė Filomena Kavoliūtė ir kiti entuziastai.
F. Kavoliūtė surado istorinius dokumentus ir susirinkusiems kavoliškiams priminė abiejų kaimų gyventojų pavardes, gimimo metus, socialinę padėtį. Antrojo pasaulinio karo metu, kai Lietuvoje šeimininkavo vokiečiai, jie įsakė 1942 m. gegužės 27 d. surašyti visus abiejų kaimų gyventojus. Ne vien vardą ir pavardę, bet ir amžių, kiek moterys vaikų pagimdė, kiek užaugino. Tad kuriuos tą dieną namie užtiko, tuos ir surašė, kurių nebuvo – tų neužrašė. Dokumentai liudija gausias kavoliškių šeimas buvus: dažnoje sodyboje – arti dešimties įvairaus amžiaus gyventojų.
Vieną kaimą surašė Juozas Kisielius, kitą, už Vidaujos, Eržvilko gimnazijos mokytojas Šteimantas. Kai F. Kavoliūtė pradėjo nuo kaimo pietinio galo vardyti buvusias sodybas ir jų gyventojus, susirinkusiųjų žvilgsniai klaidžiojo po plačius laukus ir ieškojo savo tėvų ar senelių sodybų vietų: Kisieliai, Viršilai, Šimaičiai, Mockai, Vaičaičiai, Saročkai, Mateliai, Norkaičiai, Gudavičiai … – apie dvidešimt sodybų tik šitoje Vidaujos pusėje, o kitoje – Janušauskai, Petraičiai, Norkai, Giedraičiai, Matusevičiai… – dar apie dešimt.
Dabar buvusias sodybas liudija kavoliškių kryžius ir jo postamento akmenys, ant kurių iškaltos čia nuo seno savo sodybose gyvenusių šeimų pavardės. Žvelgi į kryžių ir atrodo, kad tos sunaikintos sodybos, lauko akmenimis pavirtusios, vėl susispietė, susikibo kaimas cementinėm rankom ir tvirtai laiko savo atminimo kryžių.
Gintautas Šimboras
