Birželio 21-ąją Jurbarke jau dešimtą kartą paminėta Tarptautinė jogos diena, kuri šiais metais virto tikru stichijų ritualu, simboliškai pavadintu „Ugnis ir ledas“. Jogos mylėtojus gražioje erdvėje prie Nemuno jau ne pirmą kartą svetingai sutiko „Camp Genys“ šeimininkai.
Jogos mokytoja ir renginio organizatorė Aušra Smirnovienė subūrė bendraminčius ne tik praktikuoti asanas, bet ir žengti į gilesnę, beveik apeiginę patirtį – kur joga susitinka su žeme, vėju, ugnimi ir vandeniu, o žmogus tampa ne tik stebėtoju, bet ir aktyviu stichijų dalyviu.
„Mintis apie „Ugnį ir ledą“ atėjo labai natūraliai. Jau seniai norėjau parodyti, kad joga – tai ne tik kūno tempimas, bet ir gilesnė transformacija per stichijas ir iššūkius,“ – sako A. Smirnovienė. – „Ledas ir ugnis“ – tai dvi priešybės, kurios mus augina, jei nebijome jų liesti.“
Šventė prasidėjo nuo įsižeminimo ritualo – basomis stovint ant žolės, kvėpavimo, judesio, iš lėto leidžiantis į savo kūno erdves. Kvėpavimas susiliejo su švelniu vėju, asanos – su paukščių balsais, o kiekvienas judesys tapo dėmesingu veiksniu. Ši treniruotė buvo grįžimas „namo“ – į save.
Po kūną įžeminančios treniruotės visų laukė atokvėpis su žolelių arbata, prinokusiomis braškėmis, juoku ir tyla.
Kitas etapas – ledinių luitų skaldymas – buvo ne tiek fizinis, kiek psichologinis iššūkis. Dalyviams teko atsistoti prieš ledą, simbolizuojantį baimę, sustingimą, vidinę ribą. „Kai pirmą kartą prisiliečiau prie ledo, viskas manyje sustingo – ne dėl šalčio, o dėl baimės. Bet kai jį suskaldžiau, atrodė, kad kažką suskaldžiau ir savyje“, – dalijosi Rūta, atvykusi iš Raseinių.
Vedami instruktoriaus Mindaugo Janušonio, žmonės atrado, kad net ledas pasiduoda tiems, kurie tiki savo jėga. Išbandžius ledo luitų skaldymą, visiems buvo pasiūlytas dar vienas iššūkis – pabandyti pastovėti ant vinių. Visi jau buvo gerokai drąsesni, ir su užsibrėžtu tikslu – išstovėti basomis pusę minutės – nesunkiai susitvarkė. Dažnas net viršijo šią ribą kelis kartus. Pasitikėjimas savimi vis augo, o įspūdžiai liejosi per kraštus.
Vėjas – trečioji stichija – buvo pagerbtas per keturių krypčių ritualą. Dalyviai atsisuko į rytus, vakarus, pietus ir šiaurę, dėkodami kiekvienai pasaulio pusei už jos dovanas. „Atrodė taip paprasta – atsisukti į šiaurę ar pietus – bet jausmas buvo lyg stovėčiau ant pasaulio ribos. Ir dėkočiau pačiai visatai“, – kalbėjo Alina iš Smalininkų.
Kai dangų nudažė vakaro šviesa, viduryje rato buvo įžiebtas didelis laužas. Laužą draugiškai krovė visi renginio dalyviai. Kiekvienas į jį įdėjo savo indėlį – simbolinę savo intenciją. Mesdami į ugnį gintaro dulkių, kiekvienas linkėjo sau ir visiems gražiausių dalykų – meilės, darnos, taikos, sveikatos. Šis senovės įkvėptas veiksmas virto tyliu bendruomenės sutarimu – būti kartu, būti sąmoningiems, gyviems.
Netrukus ugnis virto žarijų taku, o žmonės, vedami Mindaugo instrukcijų, žengė į tai, kas paprastai atrodytų neįmanoma. „Niekada nemaniau, kad išdrįsiu eiti per žarijas. Kai stovėjau prieš taką, visas kūnas šaukė: ne! Bet kažkas viduje pasakė: taip! Po to ėjimo pasijutau ne kaip nugalėtojas, o kaip žmogus, kuris pirmą kartą tikrai pasitikėjo savimi“, – pasakojo jurbarkietis Tomas.
„Perėjimas per žarijas – tai buvo vidinis susikalbėjimas su savimi, tikslų iškėlimas ir tarsi palinkėjimas sau, ar pastūmėjimas, kad tie tikslai būtų pasiekti. Kad ir ne pirmąkart per žarijas, bet baimė visad yra, ir labai smagus jausmas, kai tą baimės ribą peržengi“, – sakė jau ne pirmą kartą šią patirtį išbandžiusi Alina.
A. Smirnovienė pripažino, kad ši akimirka buvo ir jai ypatinga: „Kai mačiau, kaip žmonės eina per žarijas – su baime, bet ir su šviesa akyse – supratau, kad šis renginys padarė daugiau nei planavau. Jis pažadino kažką labai tikro.“
Joga – tai ne poza, o būvis, ėjimas per stichijas, save, per kitą žmogų. Tai drąsa išbūti diskomforte, kad rastum šviesą. „Didžiausia mano dovana buvo matyti, kaip žmonės išeina iš komforto zonos ir grįžta pasikeitę. Su džiaugsmu, ašaromis, su drąsa“, – sako Aušra.
„Pati atmosfera buvo labai ypatinga – viskas susidėjo į vieną stiprų patyrimą. Ledo luitų daužymas, ėjimas per žarijas, jogos praktika, tarpusavio bendravimas, atsipalaidavimas, arbatos gėrimas su braškėmis – visa tai kūrė tokią stiprią, jaukią ir kartu įkvepiančią erdvę. Labai patiko, kad viskas vyko su lengvumu – trenerės Aušros pajuokavimai tarsi pavertė visą dieną juoko joga. Jautėsi tikra bendrystė, tarsi būtume viena komanda“, – apie susibūrimą atsiliepė Alina.
Kitais metais galbūt stichijos bus kitos, tačiau esmė liks ta pati – tikrumas, drąsa, buvimas kartu.
Ligita Gražulevičienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
