Geros idėjos kartais gimsta spontaniškai. Galbūt taip galima pasakyti ir apie gegužės 26-ąją pirmą kartą Lietuvoje įvykusį TAUTAdienį. Šios idėjos autorė, etnokultūros mylėtoja Gitana Baliutavičienė pasakojo, kad mintis telkti bendraminčius kilo pastebėjus, jog Lietuvoje tautinis kostiumas dažniausiai matomas folkloro koncertuose, šventėse ar liaudies kolektyvų pasirodymuose, bet retai tampa svarbių gyvenimo akimirkų apranga.
Kviečiama švęsti tautinį rūbą
Iniciatyvos organizatoriai kvietė švęsti tautą ir jos savitumą. Jie rašė: „Tautinį ar archeologinį kostiumą turi ne kiekviena pasaulio tauta. MES TURIME. Dėvėti jį – garbė. Jis prilyginamas puošniam vakariniam rūbui, o žmogus, jį apsivilkęs, pasijunta ypatingas. Gana galvoti, kad tautinis kostiumas priklauso tik folkloro ansambliams. Jis PRIVALO atgimti mūsų namuose, darbuose ir tapti svarbių progų puošmena. Per mažai mūsų jį turi, dėvi ar supranta jo kodą, tad skatiname atrasti savo regiono baltišką ar tautinį kostiumą ir pasipuošti juo gegužės 26-ąją.“
Kaip ir kiekviena nauja iniciatyva, TAUTAdienis sulaukė ir skeptiškų klausimų: kodėl būtent gegužės 26 dieną, kodėl pirmadienį, viduryje darbo dienos? Juk jau yra Tautinio kostiumo diena – liepos 6-oji… Ar tikrai tautinis kostiumas tinka paprastai darbo dienai?
Jurbarkas – tarp TAUTADIENIO lyderių
Tačiau palaikymo netrūko. Prie šios iniciatyvos prisijungė daugybė įmonių, organizacijų, bendruomenių. Jurbarko kraštas išsiskyrė ypatingu aktyvumu – šventėje dalyvavo net septynios įstaigos ir įmonės. Tarp jų – Jurbarko krašto muziejus, Vytauto Didžiojo pagrindinė mokykla, Jurbarko kultūros centras, Šokių ir sveikatingumo studijos „Sveikatos erdvė“ moterų šokių kolektyvas „Ieva“, Antano Sodeikos meno mokykla, Jurbarkų darželis-mokykla, Eržvilko kultūros centro Vadžgirio skyrius. Tokiam nedideliam miestui tai – tikrai įspūdingas skaičius!
Jurbarko kultūros centras šią progą paminėjo šiltai ir gardžiai – visus bendruomenės narius pakvietė į bendrus pietus. Skambant kapelos „Santaka“ (vad. Petras Pojavis) muzikai, susirinkusieji šventiškai nusiteikę ragavo šaltibarščių su karštomis bulvėmis, lietuviškos mėsytės, rankų darbo sūrių, naminės duonos ir kitų gardumynų. Nors svečių nebuvo minios, jauki muzika, šypsenos ir net šokiai subūrė visus draugiškam pusvalandžiui. Tautiniu kostiumu pasipuošti galėjo ne visi – bet tai tikrai nebuvo kliūtis. Tautinės juostos, riešinės, kaklaraiščiai su etniniais motyvais ar net detalės iš kelių regionų kostiumų – kiekvienas atrado savo būdą prisidėti.
O Jurbarko Antano Sodeikos meno mokyklos mokytojai ir mokiniai vilkėjo tautinius rūbus ne scenoje, o tiesiog vaikščiodami koridoriais – ir to užteko šventinei atmosferai sukurti. O šypsenų tądien buvo kur kas daugiau nei įprastai.
Vytauto Didžiojo pagrindinėje mokykloje TAUTAdienis taip pat buvo smagus ir kūrybingas eksperimentas. Mokytojo padėjėja Milda Saročkienė vilkėjo savo rankomis pasisiūtą Suvalkijos regiono tautinį kostiumą. „Tai buvo sena mano svajonė – turėti savo kostiumą. Esu kilusi iš Suvalkijos, tad norėjau būtent šio regiono aprangos. Padedama siuvimo mokytojos Jolantos Povilaitienės ją įgyvendinau. Ir tikrai – kostiumas spintoje nedulka!“ – dalijosi Milda.
Jos mokinukai prisidėjo kūrybiškai – ne visi turėjo tautinius rūbus, bet vaikai pasipuošė trispalvėmis detalėmis, tautiniais aksesuarais. Svarbiausia – visų veiduose spindėjo šypsenos.
Šokio ir sveikatingumo studijos kolektyvo „Ieva“ vadovė Ieva Janauskaitė taip pat džiaugėsi: „Nuostabu, kad graži iniciatyva vilkėti tautinį rūbą ne tik koncertuose, bet ir kasdienybėje sulaukia tiek dėmesio. Tai puiki proga prisiminti tradicijas, lietuvių-baltų kultūrą. Džiugu, kad saugome tai ir perduodame jaunajai kartai.“
Šventė su ateitimi
TAUTAdienis dar tik žengia pirmuosius žingsnius, bet jau dabar matyti – jis turi širdį. O kur yra širdis, ten – ir ateitis. Gal kitąmet gegužės 26-oji bus dar spalvingesnė, dar garsesnė, dar tautiškesnė. Gal dar daugiau spintų atsivers, kuriose slypi mūsų šaknys, o paprasta darbo diena virsta maža švente. Nes švęsti savo tautą – niekada nėra per anksti ar per vėlu.
Ligita Gražulevičienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
