Šiemet 60-metį minintis Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatras ir pats švenčia, ir žiūrovus lepina gražiais renginiais. Kovo 24-ąją buvo pagarbinti teatro senjorai, o po poros dienų jau aštuntą kartą įteiktos teatro nominacijos „Vanduo“.
Senoji gvardija
Pasak Konstantino Glinskio teatro režisierės Danutės Budrytės-Samienės, teatras turtingas veteranais, režisierės švelniai vadinamų senąja gvardija, o laikui negailestingai lekiant pirmyn, ateina metas jiems nusilenkti, padėkoti ir pagerbti. Susirinkusieji į vyriausiųjų aktorių pagarbinimo vakarą „60 ačiū“ pirmiausia tylos minute prisiminė išėjusiuosius anapilin.
Teatro administracija suskaičiavo septynis aktorius, teatre vaidinusius ir dabar dar pasirodančius scenoje. Ne visi galėjo atvykti į jiems skirtą šventinį vakarą, tačiau atėjusieji buvo apgaubti dėmesiu, gražiais žodžiais ir padėkomis. Širdingas dainas teatro senjorams skyrė „Mamų ir dukrų kvartetas“ iš Šakių, vadovaujamas Violetos Simonavičienės.
Jai skirtų gražių žodžių neišklausė šventėje nedalyvavusi Adelė Zubačiova, teatre vadinama Ada, o jurbarkiečiams geriausiai žinoma tiesiog pavarde – Zubačiova. Teatro atstovė Edita Gylienė pasakojo, kad Adą pirmą kartą pamatė būdama antrokė – ji buvo pakviesta į Vytėnų mokyklą papasakoti apie Mažąją Lietuvą, tačiau pradinukams didžiausią įspūdį paliko tai, kad ji buvo pristatyta kaip artistė.
A. Zubačiova į teatrą atėjo 1960 m., čia sukūrė per 20 vaidmenų. Pirmasis, su kuriuo teatre debiutavo – Keraitienės vaidmuo Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės „Pinigėliuose“. „Vaidmuo, kurio negaliu nepaminėti, tai – Senelis Šaltis. Jį Ada vaidindavo 15-20 kartų per sezoną, ir vyresni jurbarkiečiai šią jos rolę puikiai atsimena“, – sakė E. Gylienė.
„Teatro žmonės nori kurti ir nešti suvokimą apie gėrį ir blogį. Ada tą žinią ir šviesą per gyvenimą neša 60 metų, nes vaidino ir iki atėjimo į šį teatrą. Ada yra sakiusi, kad kiekvienas vaidmuo palieka gerų pėdsakų, o be scenos – nuobodu. Teatras – antri namai, kuriuose visi – kaip šeima. Ačiū, Ada, už pamokas. Mes, jaunieji, galime mokytis draugystės, vienybės ir palaikymo“, – sakė E. Gylienė.
Šventę praleidusiam Juozui Koverai pagyras skaitė Alvydas Šimaitis, pripažinęs, kad scenoje ne kartą teko Juozą apgauti. J. Kovera, gimęs dar prieš karą – 1940 m. Vilkyškiuose, mokėsi kultūros mokykloje, įgijo saviveiklinio dramos kolektyvo vadovo kvalifikaciją, dirbo meno vadovu ir kultūros namų direktoriumi Smalininkuose. Į teatrą atėjo 1983 m., debiutuodamas Jakovlevo dramoje „Atsigręžk į savąją meilę“ Vadimo vaidmeniu. Daug kam įsiminė Juozo sukurtas „aptiekoriaus“ Šalaputrio padėjėjo žaismingas vaidmuo spektaklyje „Šalaputris“. J. Koveros biografijoje apie dešimt vaidmenų.
Pagarbinimo ceremonijoje nebuvo ir teatro senbuvio Aniceto Masaičio. „Pirmiausia jį pažinau kaip matematikos mokytoją. Jo pamokose galėjome nusirašyti, tačiau teatre sukčiauti nepavyko. Vaidinome vieną sceną. Aš kartais žodžius pamiršdavau, o Anicetas mokėjo ir savo, ir mano tekstą, ir neleido improvizuoti. Tada supratau, kad teatre teks dirbti. Anicetas ir scenoje buvo tikslus“, – pasakojo Kęstas Matuzas.
A. Masaitis į Jurbarką atvyko pabaigęs Vilniaus pedagoginį institutą 1962 m. ir įsijungė į teatro veiklą. „Buvo aukštas, gražaus stoto, tad gaudavo pagrindinius vaidmenis. Jis buvo heroinių vaidmenų atlikėjas“, – mano režisierė D. Budrytė-Samienė. Teatre A. Masaitis sukūrė apie 15 vaidmenų, buvo apdovanotas daug kartų – 1965 m. liaudies teatrų apžiūroje jam buvo suteiktas laureato vardas, 1969 m. gavo meno saviveiklos žymūno ženklelį, apdovanotas LR Kultūros ministerijos ir Jurbarko r. savivaldybės garbės raštais.
Pirmose eilėse
Šventinį renginį teatro veteranai stebėjo sėdėdami pirmose eilėse – ilgus metus jie pirmose gretose vedė teatrą į priekį. Pagarbinimo kalbą teatro veteranei Danutei Mikelaitienei, teatre vadinamai Domute, perskaitė Violeta Greičiūnienė. D. Mikelaitienė į teatrą atėjo dar šiam neturint liaudies teatro vardo – 1952 m., prieš 67 metus. Tuome teatrui vadovavusi K. Glinskio mokinė Ona Lukoševičiūtė ją pakvietė vaidinti spektaklyje „Liaudis budi“.
Aktorė sukūrė per 20 vaidmenų. „Domutę žinome kaip liaudiškų vaidmenų atlikėją. Ji atliko įsimintiną mitologizuotą laumės vaidmenį spektaklyje „Sakmė apie Bišpilį“, o žiūrovus šokiruodavo spektaklyje „Elegija apie atsiskyrėlį Ignacą“, vaidindama lokį Maurių, išeidama nusilenkti su lokio galva po pažastimi“, – spektaklių akimirkas priminė V. Greičiūnienė. Jaunoji teatro narė D. Mikelaitienei dėkojo už tai, kad ši nebijojo jokių iššūkių, už keliones su spektakliais po Lietuvą ir užsienį, už gražius teatro pasisėdėjimus. „Geras ir šiltas, jaukus ir mielas žmogus mūsų Domutė“, – sakė V. Greičiūnienė.
Ne tik savo vaidmenimis, bet ir meniniais gabumais dailėje žymi teatro veteranė Laimutė Bronislava Ašmonaitienė. Baigusi Kauno medicinos mokyklą Laimutė dirbo felčere, tačiau visada jos gyvenime buvo menas. Tapyba – jos antras pašaukimas, už kurį L. Ašmonaitienei suteiktas tautodailininkės vardas. Jos gabumai pravertė teatre – Laimutė kurdavo scenografiją, piešdavo afišas, kvietimus.
Vaidinti L. Ašmonaitienę į teatrą pakvietė režisierius Algirdas Pauliukaitis, kai ji Jurbarko ligoninėje subūrė dramos būrelį. „Visų Laimutės vaidmenų neišvardysi. Ji buvo Labutienė „Numintame slenkstyje“, Elvyra „Šalaputryje“, vaidino spektakliuose „Viršininkai“, „5 mylimos“, „Reikia melagio“, „Šaktarpis“, „Blinda – svieto lygintojas“ ir kituose. Man labiausiai įsiminė jos Aškenadzė spektaklyje „Jie mane paliko“. Nuostabu, kaip elegantiška, graži moteris pavirto beveik išprotėjusia bedante žyde, einančia iš Štuthofo“, – apie Laimutę kalbėjo aktorė Monika Buitkuvienė. Pasak jos, L. Ašmonaitienės sukurti vaidmenys – nebūtinai gražūs saldžiąja prasme, bet organiški, gyvybingi ir įsimintini.
„Žmogus, kuriam prieš 40 metų ranką spaudė ir padėką teikė Alžyro prezidentas, žmogus, kuriam prieš 33 metus ranką spaudė ir asmeninę dovaną dovanojo Kongo Respublikos prezidentas. Visiems jo nuopelnams išvardyti reikėtų 43 minučių. Skaičiavau. Bet svarbiausias apdovanojimas – teatro nominacija „Vanduo“ už vyskupo vaidmenį“, – teatro veteraną Juozą Karvauską pristatė aktorius Saulius Ambrazaitis.
Jis papasakojo, kaip rimtai J. Karvauskas žiūri į vyskupo vaidmenį – prieš spektaklį visada susikaupia, tačiau niekada nepraranda ir puikaus jumoro jausmo bei oratoriaus gabumų. „Viename festivalyje, sode sutikome jaunavedžių porą. Juozas – vyskupo rūbais. Paėmiau jaunąją už rankos, priklaupiau ir paprašiau palaiminti. Juozas visu rimtumu tai ir padarė. Iki šiol žmonai nerodau tada padarytų nuotraukų“, – juokėsi S. Amrazaitis, linkėdamas kolegai dar daug sveikatos ir kūrybinės energijos.
Teatro auksas
„Tai – labai svarbus teatro žmogus. Teatro auksas. Nesupykite, bet pasakysiu, kad tai – vyriausia teatro aktorė“, – režisierė D. Budrytė-Samienė pristatė teatro primadoną Birutę Skandūnienę. Jai pagarbinimo kalbą skaičiusi Giedrė Vasilijevaitė išdavė, kad senjorei tuoj sukaks 89-eri, tačiau jos energijos, elegancijos ir šviesios minties galėtų pavydėti daug jaunesni. „Pasiskolinau iš Birutės jos batelius. Juk sakoma, pirma įlipk į mano batus ir pabandyk pereiti mano gyvenimą, tada matysi, kaip yra. Pajutau. Ir drąsiai sakau, noriu būti Birutė. Ji man – žvaigždė“, – sakė G. Vasilijevaitė.
B. Skandūnienė dar vaikystėje ant krosnies susodinusi šeimynykščius jiems šoko ir vaidino – norėjo būti balerina. Po to svajojo tapti aktore ar gydytoja, bet tapo vokiečių kalbos mokytoja. „Nesvarbu, kokia jūsų profesija. Saviraiška scenoje padeda išsitiesti kai liūdna ir padeda gyventi. Eidama į pamokas aš sugalvodavau, kokį vaidmenį klasėje pasirinkti, kad mokiniams būtų įdomu ir miela“, – sakė teatro primadona, vaidinti čia pradėjusi 1955 m. ir sukūrusi visą puokštę įsimintinų vaidmenų.
1978 m. Talino teatrų festivalyje B. Skandūnienei įteikta nominaciją už geriausią moters vaidmenį, 2009 m. apdovanota respublikine Lietuvos liaudies kultūros centro ir Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungos nominacija už nuopelnus mėgėjų teatrui – apdovanojimų ir įvertinimų – nesuskaičiuosi. „Pasiliekančiai teatre kartai linkiu nemesti kelio dėl takelio, neatsisakyti teatro. Vyresniame amžiuje supranti, kiek teatras duoda pačiam žmogui. Scenoje gali mylėti, jei gyvenime nepasitaikė progos, čia išlieji liūdesį ir išeini švarus, lengvas, ir eini per gyvenimą. Būkit kantrūs“, – jaunimui patarimų negailėjo teatro žvaigždė.
Nominacijos rado savininkus
Pagerbus teatro senjorus, netrukus dėmesio sulaukė ir kiti teatro bendruomenės nariai – kovo 26 d., Teatro dienos proga, buvo išdalytos tradicinės teatro nominacijos „Vanduo“. Renginį pradėjusi D. Budrytė-Samienė priminė, kad Jurbarko krašte gimė ir užaugo ne vienas Lietuvos muzikai nusipelnęs žmogus. Todėl tą vakarą nominantams ir žiūrovams savo pasirodymus skyrė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas Liudas Norvaišas su studentais, šoko Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas Nerijus Juška, pasirodė jaunosios solistės Lukrecija Smiltė Kateivaitė ir vos trejų Elija Vasiliauskaitė.
Renginį vedęs aktorius Andrius Belobžeskis ir Gina Meškauskienė vieną po kito į sceną kvietė garbingus nominantus. Už geriausią epizodinį vyro vaidmenį buvo įvertintas Jonas Mockus, publicistiniame spektaklyje „Tiltai į tėviškę“ sukūręs Martyno Jankaus ir jurbarkiškio mokytojo Benedikto Butkaus vaidmenį, o geriausia moteriško epizodinio vaidmens atlikėja pripažinta Inesa Kazikaitienė, tame pačiame spektaklyje sukūrusi Ievos Simonaitytės vaidmenį.
Jauniausios teatro aktorės nominacija atiteko Emai Kazikaitytei už Birutės Kondrotavičiūtės vaidmenį spektaklyje „Tiltai į tėviškę“, o geriausio skaitovo nominacijos sulaukė Kristupas Bartusevičius.
Stasys Kliukas, praėjusį sezoną suvaidinęs Jono Žemaičio-Vytauto, Augustino Povilaičio ir sukilėlio Kliaugos vaidmenis spektaklyje „Prieš srovę“ įvertintas pilietiškiausio aktorius nominacija. Raimondui Buitkui už Vydūno vaidmenį spektaklyje „Tiltai į tėviškę“ įteikta ir nominacija už geriausią pagrindinį vyrišką vaidmenį, ir Liaudies kūrybos centro diplomas. Apdovanojimą už pagrindinį moterišką vaidmenį gavo Angelina Reičiūnienė, tame pačiame spektaklyje sukūrusi Lenės personažą.
Padėkota ir teatro talkininkams. Nominacija už pagalbą įvertintas fotografas Andrius Sinkus, metų partneriu nominuota Jurgita Juodaitė, o Lietuvos operos ir baleto teatro solistas Nerijus Juška savo vardo nominaciją skyrė Giedrei Vasilijevaitei.
D. Budrytė-Samienė paskelbė, kad šiemet teatro ženklas „Metų bičiulis“ atiteko kompozitorei Nijolei Sinkevičiūtei, sukūrusiai muziką Antano Gailiaus spektakliui „Camino vainikas“. Teatro rėmėjo nominacija įteikta Virginijai Šmatovai, nors teatras turi ne vieną ištikimą ir dosnų rėmėją.
Teatralus jų šventės proga pasveikino Jurbarko kultūros centro direktorė Aida Bliundžiuvaitienė ir Jurbarko r. meras Skirmantas Mockevičius. Nuskambėjus teatro himnui – dainai „Dunda kelelis“ beliko pasidžiaugti dar vienu sėkmingu teatro sezonu, paskanauti teatro 60-mečiui skirto torto ir planuoti kitus jubiliejinių metų renginius. Jų žiūrovai išvys dar ne vieną – profesionalų, elegantišką, kūrybingą, kaip ir pats Konstantino Glinskio teatras.
Jūratė Stanaitienė
