Gegužės 25-ąją Jurbarko viešojoje bibliotekoje pristatyta Dinaros Klapatauskienės paroda „Tekstūros“ kalba apie tai, kaip metų metus kauptos medžiagų atraižos gali virsti paveikslais, atveriančiais kelią į vidinį pasaulį per kiekvienoje audinio skiautėje slypinčią meilės energiją.
Nuo skiaučių iki jausmų
Dinara Klapatauskienė – ilgametė siuvėja, mados dizainerė, holistinio gyvenimo būdo puoselėtoja – daugiau nei 30 metų kuria drabužius. Tačiau ši jos darbų paroda – ne apie madą, o apie virsmą.
„Ši paroda gimė natūraliai – iš pertekliaus, – sako Dinara. – Jau beveik 40 metų dirbu drabužių dizainere, ir per visus tuos metus susikaupė daugybė audinių likučių. Kurį laiką jutau, kad jie nėra tik „atliekos“ – jie saugo istorijas, spalvas, pojūčius.“ Vieną dieną, pasak jos, viskas prasidėjo nuo maldos. „Tiesiog kreipiausi: Dieve, duok man idėją… pažadu dalintis su žmonėmis. Ir idėja atėjo – netikėtai, stipriai, aiškiai. Gimė mintis kurti paveikslus iš audinių.“
Šie paveikslai alsuoja jausmais, prisiminimais, moteriškumu. Pasak Dinaros, tai buvo kūrybinis srautas, kupinas meilės, pasitikėjimo ir atsivėrimo.
„Viską dariau širdimi. Leidausi vedama. Kai atėjo parodos laikas, supratau – įvyko kažkas daugiau nei tik meno pristatymas. Bendruomenės priėmimas mane labai sujaudino. Žmonės žavėjosi darbais, sakė, kad tokių dar nėra matę.“
Dinara sako, kad ši patirtis atvėrė dar vieną jos pačios pusę: „Tuomet dar stipriau pajutau, kad šie paveikslai nėra vien dekoratyvūs objektai – jie perduoda dvasinę žinutę, gydo, glosto, atveria širdį. Per kiekvieną kūrinį kuriu gilesnį ryšį su žmogumi. Per juos siunčiu meilę.“
Neišsenkantis įkvėpimas
Didelė dalis Dinaros darbų gimsta iš ryšio su gamta. „Iš tikrųjų esu laukinė moteris – man reikia gamtos, man reikia prisilietimo prie žemės, vėjo, vandens, – sako ji. – Todėl mano paveiksluose atsiranda gamtos motyvai – gėlės, šviesa, paukščiai, laisvės jausmas. Aš gyvenu susijungime, o kūryba – tai būdas šį ryšį perduoti kitiems.“
Jos darbai pulsuoja ne tik estetika, bet ir energija, kuri, anot Dinaros, turi gydomąją galią. „Tai daugiau nei paveikslai – tai gyva meilės energija. Kurdama šiuos paveikslus jaučiuosi nuostabiai. Tai tarsi natūralus tiltas tarp drabužių dizaino ir meno.“
Paveikslai su istorijomis
Kiekviena Dinaros naudojama audinio skiautė turi savo istoriją. „Aš jas atpažįstu – jos man primena sukneles, kurias kūriau konkrečioms moterims, kolekcijų pristatymus, džiaugsmą, kai gimdavo idėjos, – sako Dinara. – Paveikslai, kuriuos kuriu, nėra tik estetika. Jie apima emociją, šilumą, meilę ir gyvybinę energiją, kuri manyje tiesiog trykšta – jos šaltinis atrodo neišsenkantis. Didžiausias džiaugsmas – dalintis tuo su žmonėmis.“
Dinaros kūrybinis kelias tik įgauna pagreitį. „Aš atėjau su didžiule misija – ja gyvenu ir jaučiu, kad tai tik pradžia. Mano kelias dar tik prasideda.“ Po parodos atidarymo vis dar netyla skambučiai, žmonės rašo, dėkoja, dalijasi savo išgyvenimais. Kūrėjai tai yra didžiausias įvertinimas.
„Planų turiu daug, bet šiuo metu viskas dar labai šviežia, gyva – reikia laiko viskam susigulėti. Idėjos sproginėja galvoje kaip pavasario pumpurai – žinau, kad viską kursiu toliau, dar giliau, dar nuoširdžiau, kad tik pasiekčiau daugiau širdžių.“
Dinaros žinutė paprasta – ji linki kiekvienam surasti tai, kas šildo širdį, įkvepia, kviečia gyventi su meile. Nes kai gyvename iš širdies – gimsta stebuklai. Meilė yra didžiausia kūrybos jėga, o kai ja dalinamės, mes gydome ne tik kitus, bet ir patys augame.Kiekvienas iš mūsų atėjome su savo misija. Palinkėčiau ją išgirsti, nebijoti ir eiti. Nes pasaulis laukia to, ką tik Tu gali atnešti.“
Jurbarko viešosios bibliotekos erdves Dinaros paveikslai puoš visą vasarą: galbūt ir jums „Tekstūros“ taps tiltu į gilesnį ryšį su savimi.
Ligita Gražulevičienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
