Pirmadienį sukako 70 metų nuo lietuvių tautos genociodo didžiausios akcijos – 1949 m. kovo 25 d. trėmimo kodiniu pavadinimu „Priboj“ („Bangų mūša“) į Sibirą.
Sovietų valdžia, siekdama pakirsti ginkluoto pasipriešinimo materialinę bazę, sudaryti sąlygas krašto kolektyvizavimui nacionalizuojant žemę, panaudojant ištremtų pasiturinčių ūkininkų, tuomet vadintų „buožėmis“, pastatus, gyvulius, techniką, padargus ir kitą inventorių kolūkiams steigti. Šia akcija, vienu metu vykdyta visose trijose Baltijos valstybėse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – taip pat buvo siekiama įbauginti okupuotų kraštų gyventojus ir užgniaužti pasipriešinimą okupacijai.
Paminėti skaudžios sukakties jubiliejaus į Jurbarko senąsias kapines prie paminklo rezistencijos kovų dalyviams, politiniams kaliniams ir tremtiniams susirinko būrelis buvusių tremtinių.
Tada, kai juos 1949 m. kovo 25 d. trėmė, jie buvo vaikai, tačiau skaudžias akimirkas puikiai atsimena, siaubingi išgyvenimai juos tebelydi visą gyvenimą. Per šį trėmimą išvežta apie 32 tūkst. Lietuvos gyventojų.
Minėjimą pradėjusi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jurbarko filialo valdybos pirmininkė Irina Pažereckienė, pati gimusi tremtyje, priminė, kad vien iš mūsų rajono ištremta 364 gyventojai, tarp jų 95 vaikai nuo kūdikių iki 16 metų.
Kruopštus pasirengimas masiniam gyventojų trėmimui buvo ypač slaptas. Akcijos pradžia nustatyta 1949 m. kovo 25 d. 6 val. ryto. Tačiau žmonės, pasimokę iš ankstesnių trėmimų, kažką negero jau nujautė: geležinkelio stotyse padaugėjo tuščių vagonų, aiškiai buvo matyti daugiau kariškių. 1949 m. kovo 25-29 dienomis iš Lietuvos geležinkelio stočių išsiųsti 24 ešelonai – iš viso 1474 vagonai. Tačiau kad bus taip žiauriai susidorota, žmonės netikėjo. Minėjime prisiminimais dalijosi tos dienos tremtinė, rajono žmonėms gerai pažįstama „Veliuoniečio“ ansamblio vadovė Ada Baublienė. Nors oficialiai tremties pradžia buvo numatyta 6 val. ryto, tačiau jų namų langus ir duris pradėjo daužyti jau ketvirtą valandą nakties. Vienai kariškių, stribų, partinių ir tarybinių aktyvistų grupei buvo paskirta tą naktį ir rytą suimti tris konkrečias šeimas. Ada pasakojo, kad mama jai liepė bėgti. Ji nubėgo pas vienus, pas kitus kaimynus, tačiau ją, dvylikametę mergaitę, surado ir net septynis kilometrus per purvą ir sniegą, permirkusiais suplyšusiais batukais jau pro tuščius namus varė trys ginkluoti kareiviai.
Prisiminimais pasidalijo buvusios tremtinės Viliūnė Toliušienė ir Erna Petruitienė, o rajono meras Skirmantas Mockevičius pasiūlė tremtinių atminimą pagerbti malda.
Didysis „Priboj“ trėmimas tęsėsi dar keletą savaičių, nes kai kuriems tremiamiesiems pavyko pasislėpti. Iš Lietuvos be rezervinio sąrašo buvo numatyta ištremti apie 8500 šeimų, iš jų – 6000 pasiturinčių ūkininkų. Šeimos buvo tremiamos į Rusijos Krasnojarsko kraštą, Novosibirsko, Omsko, Tomsko ir Irkutsko sritis neterminuotai – visam gyvenimui. Tik sušvelnėjus sovietiniam režimui tremtiniai buvo pradėti paleidinėti 1956-1958 metais. Tačiau iki to laiko daugelis nuo katorgiško darbo ir bado mirė. O sugrįžusieji į Lietuvą pasijuto sovietinės valdžios nepageidaujami. Todėl tremtiniams vis tebeskauda prieš septyniasdešimt metų atvertos sielos žaizdos. To pamiršti, su tuos susitaikyti neįmanoma. Likę gyvieji į didžiosios tremties septyniasdešimtmečio minėjimą susirinkę tremtiniai tikisi, kad pasaulis dar įvertins, kaip sovietinės okupacijos metais buvo naikinama lietuvių tauta.
Gintautas Šimboras
