Vienuolika metų įtampos, 1096 dienos, arba treji metai, tikro karo. Ir pabaigos, be pradėtų kalbų apie taiką, kuriomis labiau patenkinta Rusija, negu Ukraina, kol kas ryškiau nematyti. Be kitų šaudmenų ir kovos priemonių, ilgame, apie tūkstančio kilometrų fronte, per parą iššaunama 7-8 tūkst. artilerijos sviedinių, per metus 2,3-3 milijonai. Pranešta, kad per pirmadienio, vasario 17 d., mūšius rusai neteko 1170 karių. Apie Ukrainos gyvosios jėgos nuostolius duomenų nėra, bet jie gali būti panašūs.
Pradžia
Tai toks karas šalia mūsų. Apmaudu, bet nemažos dalies mūsų visuomenės tai nejaudina, ji įsitikinusi, kad tai – ne mūsų reikalas ir kad mums niekas negresia. O ar tikrai, jeigu ukrainiečiai nebūtų tvirti?
2022 metų vasario 24 d. 5 val. 50 min. Maskvos laiku Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paskelbė apie plataus masto invaziją į nepriklausomą valstybę Ukrainą, užpuolimą pavadindamas „specialiąja karine operacija“ su tikslu „demilitarizuoti ir denacifikuoti“ Ukrainą.
Jau po dešimties minučių, lygiai 6 val. ryto, Rusijos karinės pajėgos raketomis atakavo oro uostus Kyjive, Charkove ir Dniepre, bei iš Rusijos, Baltarusijos ir anksčiau rusų aneksuoto Krymo – vadinamosios Krymo Respublikos – įsiveržė į Ukrainą ir iki pat Mariupolio traukė be jokio pasipriešinimo.
Tuo pačiu Ukrainos viduje, pasiskelbusiose vadinamosiose Donecko ir Luhansko „liaudies respublikose“, vietiniai separatistai pradėjo puolimą prieš Ukrainos kariuomenę. Taip prasidėjo tiktasis karas.
Rusijos politikai ir generolai planavo, kad Ukrainą ant menčių paguldys ir pasmaugs per tris paras, o ilgiausiai – per savaitę. Kartu vežėsi netgi paradines uniformas, kad per nugalėtą Kyjivą galėtų žygiuoti pasipuošęs „pergalės paradas“.
Tautos per kruvinus Maidano įvykius, kilusius dėl Ukrainos tuometinės valdžios atsisakymo stoti į Europos Sąjungą, 2014 m. nuverstasis ir į Maskvą pabėgęs prorusiškas prezidentas Viktoras Janukovyčius tuo pat metu iš Rusijos sostinės atskraidintas į Minską ir Baltarusijoje laukė, kol Vladimiras Zelenskis bus nužudytas ar suimtas ir į prezidento kėdę bus pasodintas jis – „tikrasis prezidentas“.
Kariavo jau aštuonerius metus
Tačiau iki 2022 m. vasario 24-osios karo pradžios Ukraina viduje kariavo jau aštuonerius metus. Sudėtingą kelią nuėjo Ukraina, kai laisvai siautėjo „žalieji žmogeliukai“, buvusi kariuomenė pabiro ir dalis nuėjo pas rusus. Praėjo laiko kol praktiškai naujai sukurta šalies kariuomenė, susiformavo ir sustiprėjo Ukrainos nacija. Karas Ukrainos viduje prasidėjo dar 2014 m. kovo mėnesį, kai po Krymo okupacijos antiukrainietiškas judėjimas persimetė į šalies rytus.
Rusija nuolat skatino, finansiškai ir karinėmis priemonėmis rėmė separatistinį judėjimą Donecko ir Luhansko srityse, kur „liaudis“ kovojo prieš naująjį Ukrainos į Vakarus orientuojamą politinį kursą. Dažnai nei iš šio, nei iš to šių sričių „liaudies armijos“ kažkaip „pas save“ vis atrasdavo ir tankų, ir artilerijos pabūklų, jau nekalbant apie lengvuosius ginklus. Į šią Ukrainos dalį iš Rusijos vis traukdavo sunkvežimiai su „humanitarine pagalba“. Tad jau 2014 m. Donbaso regione vyko karas tarp Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ir prorusiškų separatistų.
Seni metodai naujomis sąlygomis
Kaip paprastai būna, seni išbandyti dalykai pritaikomi naujomis sąlygomis: ir čia įvyksta „laisvi ir nepriklausomi referendumai bei rinkimai“, susikuria Donecko Liaudies Respublika ir Luhansko Liaudies Respublika, kuriose ukrainiečiai rusus tiesiog „skriaudžia ir smaugia“, tad jos kreipiasi pagalbos į Rusiją, kad ši gelbėtų tautiečius, priglaustų juos po savo švelniu sparnu. (Primena 1939 m. kai hitlerinė Vokietija dėl tokios pat „priežasties“ užpuolė Lenkiją). Rusija naująsias respublikas tuojau pat pripažįsta ir įvardija kaip Naująją Rusijos dalį – „Novorosijos Federaciją“ ir imasi gelbėti.
2021 m. pavasarį prie Rusijos-Ukrainos sienos ir aneksuotame Kryme pradedamos intensyviai telkti Rusijos ginkluotosios pajėgos, o 2022 m. vasario 21 d. Rusija oficialiai jas įveda į pagalbos prašančias vadinamąsias „nepriklausomas respublikas“. Po trijų dienų pradėjo tikrąjį karą, ilgą laiką vadintą tik „specialiąja karine operacija“.
Ko gero, užmojai gal buvo ilgesni ir platesni – pradėti įgyvendinti planai atkurti Rusijos imperiją, o mažų mažiausiai – Sovietų sąjungą. Pirmosiomis karo dienomis vienas gerai informuotas žymus Kremliaus propagandininkas, gal dėl neatsargumo, o gal euforijai užplūdus, viešai išsitarė, kad čia „tik gėlytės“, o kas bus vėliau – pamatysite: kol „natovcai“ ten, Vakaruose, tarp savęs susitars, tai mes jau būsime prie Lamanšo!
Matyt, to ir buvo siekiama, nes Lietuva, Latvija su Estija nieko nereiškia, Lenkija per silpna, Vokietijos ginkluotosios pajėgos sumažintos iki minimumo, be to, jos ekonomika priklauso nuo rusiškų dujų, tad Ivanas bet kada gali užsukti kranelį. Ir ką darysite?
Tik štai karas pakrypo ne ta linkme, kaip planuota – vietoje savaitės ukrainiečiai kaunasi jau treji metai. Didvyriškai kovėsi Mariupolio plieno gamykloje, Bučoje, Irpenėje ir daugelyje fronto vietų. Pasirodė pranešimų, kad štai vien 2022 m. rugpjūčio 9 d. mūšiuose Ukrainos kariuomenei pavyko neutralizuoti apie 80 tūkst. Rusijos karių.
Padėtis sunki
Dabar fronte padėtis kitokia: sunki, trūksta ir karių, ir technikos, ir šaudmenų, bet ukrainiečiai kovoja už save ir už Europą, kad rusų kareiviai batų neskalautų Lamanšo sąsiaurio vandenyse. Tauta sudėjo ir deda daug aukų, karas išblaškė daugybę jos gyventojų. Vien per pirmąją karo savaitę šalį paliko per milijonas pabėgėlių, per dvi savaites – viršijo 2 mln., per mėnesį – 3,67 mln. daugiausia moterų su vaikais. 2022 m. balandžio 1 d. duomenimis vien Lenkija priglaudė apie 2,5 mln. karo pabėgėlių.
Beje, nuo karo bėga ir Rusijos vyrai – per trejus metus šalį paliko apie 800 tūkst. rusų, todėl į frontą rusai mobilizuoja ir verbuoja daugiausia atsilikusiai gyvenančių Rusijos šiaurinių ir rytinių pakraščių gyventojų – buriatų, tuvių, čiukčių ir kitų tautų vyrus, kariauti siunčiami kaliniai, samdoma Šiaurės Korėjos kariuomenė.
Ar mes galime pavargti, ar Europa gali nustoti remti Ukrainą, ar galime nesiruošti tikėtiniems įvykiams? Jeigu norime, kad jie atsitiktų, būkime ir toliau abejingi. Juk ant mūsų namų kol kas nekrenta bombos, elektrinių nedaužo raketos, užtvankos, kaip Kachovkos, nesugriautos. Yra tokia rusų patarlė, bet ji tinka ir daliai mūsų: kol perkūnas nesugriaudi, mužikas nesižegnoja. Ar reikia laukti sukrėtimo, kad dauguma suprastų, jog reikia ruoštis blogiausiam, kad būtų taika.
Tiesia gerumo tiltus
Vasario 24-oji – tai data, kurios niekas nepamirš. Būtent tą dieną prieš trejus metus prasidėjo plataus masto Rusijos karinė intervencija į Ukrainą. Ši daugelį sukrėtusi tragedija palietė ir visus, kam svarbi laisvė ir nepriklausomybė, kas supranta jų kainą, mokamą skaudžiais praradimais.
Kristina Vančienė, Lietuvos samariečių Jurbarko krašto bendrijos pirmininkė, nuo pat pirmos karo dienos įsitraukė į paramos Ukrainai veiklą. „Teikti pagalbą Ukrainos žmonėms yra būtina. Juk ten – tikros žmonių tragedijos, sudaužyti gyvenimai, sugriauti namai“, – sako K. Vančienė.
Ji pasakoja, kaip jau pirmąją karo dieną suprato, jog reikia veikti. Emocijų netrūko – ji asmeniškai pažinojo ukrainiečius, kurie buvo apsistoję Jurbarke. „Tą rytą, kai jie sužinojo apie prasidėjusį karą, buvo baisu. Jie viską metė ir skubėjo namo – tiesiai į karo sūkurį. Man pačiai buvo šokas“, – prisimena K. Vančienė.
Tuomet, jau vasario 28-ąją, jurbarkiečiai susivienijo: prie miesto knygyno rinko maisto produktus, slaugos priemones ir kitą būtiną paramą. Per kelias dienas surinko dvi mašinas reikalingų daiktų ir išsiuntė į Kėdainius, iš kur kroviniai keliavo į Ukrainą. „Žmonės aukojo viską, ką galėjo – rūbus, patalynę, antklodes, net virtuvės reikmenis. Nustebino jų dosnumas“, – sako Kristina.
K. Vančienė ir samariečių bendrija parama prisidėjo Vadžgiryje, Girdžiuose, Smalininkuose – visur, kur buvo apgyvendinti karo pabėgėliai, keliaudavo pagalbos siuntos. Pirmieji pabėgėliai – dažniausiai mamos su vaikais, močiutės su anūkais. „Vaikai buvo išsigandę, net nuo menkiausio garso krūptelėdavo. Tokius vaizdus sunku pamiršti“,– dalijosi išgyvenimais K. Vančienė.
Labdara neapsiribojo tik vietine pagalba. Jurbarko samariečiai bendradarbiauja su kolegomis Vokietijoje. „Iš jų gavome daug slaugos priemonių, kurios labai reikalingos tiek civiliams, tiek sužeistiems kariams“, – pasakoja K. Vančienė. O kai iš Ukrainoje Vinicos mieste esančių vaikų globos namų sulaukė pagalbos prašymo, jurbarkiečiai neliko abejingi – siuntė šiltą avalynę, patalynę ir kitus būtinus daiktus. „Prieš Kalėdas vaikams siuntėme šiltus batus, o neseniai – dar vieną siuntą su rūbais, slaugos priemonėmis ir sausais maisto daviniais“, – galėdama padėti džiaugiasi moteris.
K. Vančienė pastebi, kad pradinė pagalbos banga buvo itin stipri, tačiau laikui bėgant žmonės pavargo. „Gal tiesiog pripratome prie karo? Kartais tenka žmones paraginti, užvesti. Bet kai pasakai konkretų tikslą, jie vėl sukrunta, prisideda ir aukoja. Ukrainai pagalbos reikės dar ilgai – miestai sugriauti, žmonės sužeisti, daugybė likusių be namų“, – sako K. Vančienė.
Gegužės pradžioje Jurbarko samariečiai laukia naujos labdaros siuntos iš Vokietijos. „Ruošime specializuotą siuntą – slaugos priemones, rūbus, maistą. Ukraina dar ilgai jaus karo padarinius, todėl mes negalime pavargti padėti“, – įsitikinusi moteris.
Kristinos ir visų jurbarkiečių gerumo tiltai į Ukrainą tęsiasi. Ir kiekviena ištiesta ranka, piniginė auka ar šiltas rūbas – tai mažytė viltis tiems, kurie šiandien stengiasi išgyventi karo siaubą. Ukraina dar ilgai jaus skausmą, bet kartu – ir šilumą, kurią siunčia ją palaikantys žmonės.
Svarbiausia – noras padėti
Jurbarke gerai žinoma floristė Rūta Butkienė kartu su šeima Ukrainą remia nuo pat plataus masto Rusijos invazijos pradžios 2022-ųjų vasarį. Moteris sako, kad kitaip pasielgti negalėjo, nes yra Lietuvos – laisvos bei demokratinės šalies patriotė, kurios požiūrį į gyvenimą suformavo ir sovietinės okupacijos sukelta tragedija jos pačios šeimai.
„Mano senelis – garsus Raseinių krašto partizanas – Steponas Bubulas, kurį sovietiniai okupantai 17 metų buvo įkalinę Karaliaučiaus kalėjime. Močiutė mano buvo ištremta. Tai neišvengiamai suformavo mane, kaip žmogų, kuris didžiuojasi senelio kova už laisvę ir ją vertina“, – sako Rūta.
Prieš trejus metus Putino Rusijai užpuolus Ukrainą moteris iškart griebėsi darbo – rinko paramą Jurbarką ir Lietuvą užplūdusiems pabėgėliams. Tuomet nuo karo pasitraukusiems ukrainiečiams labai reikėjo pačių paprasčiausių daiktų – drabužių, patalynės, higienos reikmenų, žaislų vaikams.
„Pamenu pirmąją paramą, kurią atidavėme Raudonajam Kryžiui. Karas, kaip ir daugeliui žmonių, man sukėlė didžiulį stresą ir išgyvenimus. O paramos rinkimas ir teikimas man tapo tarsi nuo to išvaduojančia veikla, užsiėmimu, kuris ramino“, – pasakojo R. Butkienė.
Aktyviai paramą atvykusiems iš Ukrainos žmonėms teikusi Rūta vėliau pamatė, kad veiklą reikia keisti. Pabėgėliais buvo pasirūpinta, tie, kurie norėjo – atsistojo ant kojų ir vieni daugiau, kiti mažiau, bet integravosi į visuomenę.
„Pergalvojome, pasitarėme ir nusprendėme, kad reikia pereiti prie tikslinės paramos tiems, kuriems labiausiai to reikia – fronte kovojantiems kariams. Tuomet iš esmės pasikeitė ir pats paramos pobūdis“, – sakė R. Butkienė.
Moteris su bendraminčiais pradėjo pinti maskuojančius tinklus, suorganizavo kojines kariams mezgančių entuziasčių, rinko medikamentus, liejo sušilti skirtas apkasų žvakes.
„Nors remiančių žmonių yra ženkliai sumažėję ir dabar tebeturiu gal dešimt mezgėjų, kurios nuolat mezga kojines kariams. Daugiausia tai yra vyresnio amžiaus moterys. Kitokią paramą taip pat organizuoja nuolat prie to dirbantys, bet visiškai viešintis nenorintys jurbarkiečiai. Mums nereikia nei užsidėti varnelių, nei garbės. Didžiausias įvertinimas man pačiai – gauta padėka iš „Azov“ bataliono generolo. Ji kabo garbingoje vietoje namuose“, – šypsojosi R. Butkienė.
Moteris kalba ir apie kitą paramos Ukrainos žmonėms organizavimo pusę. Ji nėra tokia maloni, bet Rūtos nei išgąsdino, nei atitolino nuo pradėto ir tebedaromo darbo. Ji kalba apie sulauktus viešus išpuolius socialiniuose tinkluose. Moters įsitikinimu, dauguma neigiamų komentarų, piktų atsiliepimų dėl jos veiklos yra parašyta iš netikrų profilių. Tai – tipinis būdas skleisti rusišką propagandą socialiniuose tinkluose ir sudaryti įspūdį, kad tokius dalykus, priešiškus Ukrainai, o tuo pačiu ir Lietuvai, palaiko daugybė žmonių. Rūta supranta, kad tai tėra botų sukurta iliuzija, tačiau labai svarbu, kad tikslinė propaganda savo juodo šleifo nepaliktų kitų žmonių mintyse.
„Kaltino ir bandymais pasipelnyti, ir kitokiais dalykais. Bet tai taip tradiciška tam, kaip veikia Rusija, kad mes jau seniai nekreipiame dėmesio“, – sakė R. Butkienė, pridurdama, kad ją labiausiai pradžiugintų norintys prisidėti prie paramos kariaujančiai šaliai jurbarkiečiai. Rūta kviečia drįsti, užeiti į jos gėlių saloną, pasikalbėti ir pasitarti, kuo galime padėti, ko labiausiai šiuo metu reikia. Net jei atrodytų, kad jūsų pagalba nereikšminga, ji gali būti labai reikalinga.
šviesos inform.
