Upėms reikia laisvės (3)

Vienų užtvankų Jurbarko rajone būklė yra gera, o kitų – labai prasta. Bet žuvys to nežino. Migruojantiems vandens gyvūnams kiekviena užtvanka yra rimta kliūtis, net jeigu iš upės į tvenkinį veda žuvitakis. O mūsų apylinkėse užtvankų netrūksta.

Lašišos, šlakiai, žiobriai, šapalai, meknės ir upinės nėgės – žuvys, kurios galėtų kur kas labiau pasklisti po mūsų krašto upes, jeigu jų kelionių nevaržytų užtvankos. Dabar daugybė upių ruožų yra paversti tvenkiniais, kuriuose augalija ir gyvūnija yra labiau panaši į ežerų. Vien Mituvos upė suraižyta į tris tvenkinius: ties Jurbarkais, Girdžiais ir Rupeikiais. Tad kai kuriems gamtos mylėtojams neįtikėtinai skamba faktas, kad tarp visų užtvankų galima rasti ir Mituvos hidrografinį draustinį. 138 hektarų ploto teritorijoje auga vertingų augalų bendrijos, upėje ir jos intakuose gyvena bebrai, ūdros, peri įspūdingi paukščiai tulžiai.

Ne veltui aplinkosaugos specialistai kalba, kad sovietinių kolūkių laikais tiesinta ir kitaip žalota Mituvos upė yra didelis gamtos turtas, tik patys jurbarkiškiai to dar neįvertino.

Geros būklės užtvankos – retenybė

Užtat tvenkinių įtaką ekologijai įvertino Lietuvos mokslininkai, išnagrinėję ir šalies užtvankų būklę.

Pernai Aplinkos ministerijos užsakymu atlikta studija atskleidė užtvankų gamtai daromą žalą. Tyrėjų teigimu, daugybės užtvankų būklė Lietuvoje yra prasta. Iš viso Lietuvoje yra kone 1,5 tūkst. užtvankų. Detaliai ištyrus 203 užtvankas paaiškėjo, jog 37 proc. arba maždaug 2 iš 5 yra blogos ir avarinės būklės. 43 proc. būklė patenkinama, 16 proc. – vidutinė ir vos 1 procento – gera.

Ekspertams pro akis neprasprūdo Jurbarko rajone esanti ir šeimininkės neturinti Jūravos užtvanka, kurios būklė 2019 metais įvertinta kaip prasta – reikalinga rekonstrukcija arba sprendimas griauti.

Kita dėmesio sulaukęs hidrotechnikos statinys – Jurbarkų HE užtvanka.  Mokslininkų vertinimu, jos pašalinimo nauda ichtiofaunai būtų viena didžiausių, lyginant su kitų užtvankų demontavimu.    

Tuo tarpu Viešvilės I ir Gulbinų HE užtvankos patenka tarp tų retų hidrotechnikos statinių, kuriuose yra įrengti žuvitakiai. Šios užtvankos yra pastatytos ant upių, kurios nustatytos kaip potencialiai lašišinės.

Tvenkinio gyventojai – jau kitokie negu upės

Mokslininkai visame pasaulyje pripažįsta, kad užtvankos sutrikdo natūralią upių tėkmę, dėl to suyra unikalios sąlygos ir įvairių organizmų buveinės, žuvys negali įveikti dirbtinių kliūčių. Ilgainiui vagose prisikaupia sąnašų, nuskursta biologinė įvairovė. Kuo daugiau metų užtvanka stovi, tuo labiau auga jos žala gamtai, o upės ekosistema ilgainiui pavirsta į tvenkinio ekosistemą – pasikeičia augalija ir gyvūnija.

Be to, hidrotechnikos specialistai nurodo, kad žemių užtvanka turėtų tarnauti ne mažiau 50 metų, o slenkstinė betono gravitacinė užtvanka turėtų atlaikyti ir 100 metų. Tačiau prasta statinio priežiūra gali gerokai sutrumpinti jo gyvavimo ciklą. Prasta Jūravos užtvankos būklė rodo, kad objektas buvo apleistas pernelyg ilgai. O Lietuvoje jau yra pasitaikę incidentų, kai atitarnavę užtvankos mechanizmai nebeatlaikė.

Vis dėlto gyventojai yra tiek pripratę prie užtvankų, kad net ir matydami avarinę jų būklę nesusimąsto apie saugumą ir metų metais daromą žalą.

Kiek naudos, o kiek žalos?

Žinoma, avarinės būklės užtvankų remontas ir priežiūra – nemaža našta savivaldybės administracijai, kurios skyrius yra įpareigotas rūpintis tiek savivaldybei, tiek valstybei priklausančiais hidrotechnikos statiniais. Bet pasaulyje yra apstu pavyzdžių, kai šią naštą galima palengvinti – blogos būklės užtvankos pašalinimas ir vagos sutvarkymas ilgainiui atsieina pigiau negu nuolatiniai statinio remontai.

O jeigu dar toks statinys yra seniai niekam nereikalingas, neturi šeimininko ir gyventojams neduoda jokios naudos…

Būtent dėl to Aplinkos ministerijos užsakymu pernai UAB „Aplinkos inžinierių grupė“, Vytauto Didžiojo universitetas ir Lietuvos Hidrobiologų draugija atliko projektą – „Užtvankų įvertinimo ekologiniu ir socioekonominiu požiūriu studija“.

Ši studija padeda suprasti, kurios iš užtvankų visuomenei neduoda jokios naudos ir tik kenkia gamtai, o kurias dar vertėtų palikti stovėti ar tinkamai pakeisti – įrengti žuvitakius ir panašiai.

Socioekonominė vertė skaičiuota atsižvelgus į rekreacinės vertės pokytį, potvynių valdymo funkciją, statinio būklę, nekilnojamojo turto vertės pokytį, finansinį naudos ir kaštų santykį.

Ekologinė žala buvo skaičiuojama pagal žuvų rūšių paplitimą, potencialiai tinkamą upės plotą tvenkinio zonoje bei aukščiau tvenkinio, galimus nėgės išteklių nuostolius dėl hidroelektrinės veiklos, galimą ungurių produkcijos praradimą dėl hidroelektrinės turbinų mechaninio poveikio rizikos, skirtingus migruojančių žuvų rūšių ir tvenkinio žuvų išteklius bei įkainius.

Mokslininkų ichtiologų teigimu, užtvankų pašalinimas yra ne tik vienas iš pagrindinių veiksnių atkurti nykstančių žuvų rūšis, bet ir viena iš pagrindinių priemonių vandens telkinių kokybei pagerinti. Šie projektai leidžia ne tik sutaupyti užtvankų priežiūrai išleidžiamas lėšas, bet tuo pačiu atveria galimybių gauti papildomų biudžeto pajamų iš šiose upėse vystomo tvaraus turizmo ir žuvininkystės.