Už laimėtą konkursą – į kalėjimą

Rugsėjo 5 d. sukako 120 metų, kai 1905 metais Seredžiuje gimė būsimasis architektas Jonas Virakas. Tačiau apie jį visuomenė nedaug težino. Architektas net nepaminėtas 1996 m. išleistoje knygoje ,,Jurbarkas“, nė žodelio už ką buvo išsiųstas į Sibirą 2009 m. pasirodžiusioje knygoje ,,Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Jurbarkas“. O tai mūsų kraštietis, savo darbu nemažai nusipelnęs Lietuvai.

Jaunuolis iš Seredžiaus

Jo tėvas Pranas Virakas buvo daraktorius, mokęs vaikus lietuviško rašto. Mama Marija Virakienė triūsė po namus – reikėjo prižiūrėti, auginti ir auklėti gausią šeimą – net devynis vaikus.

1927 m. būsimasis architektas įstojo į Kauno meno mokyklą, o nuo 1929 iki 1930 m. mokėsi taip pat Kaune – Karo mokykloje. Ją baigė gavęs karininko laipsnį.

Tačiau sugrįžęs iš Karo mokyklos dirbo pas žymų tarpukario architektą Vladimirą Dubeneckį projektuotoju ir braižytoju. Vietoje Kauno meno mokyklos įsteigus Dailės institutą, J. Virakas ir toliau tęsė mokslus. Sėkmingai baigęs studijas, pradėjo ten dėstyti, tapo Architektūros kompozicijos katedros vedėju, Architektūros fakulteto dekanu, užėmė docento pareigas.

Vienas iš svarbiausių J. Virako kūrinių – Rainių koplyčios 1942 m. projektas sovietinių okupantų Rainių miškelyje netoli Telšių naktį iš 1941 m. birželio 24-osios į 25-ąją nužudytoms aukoms atminti.

Konkursui, kuriame dalyvavo devyniolika architektų, J. Virakas pateikė maketą ir pelnė pirmą vietą. Vokiečių okupacijos metais buvo pradėtos atminimo koplyčios statybos – išlieti koplyčios pamatai ir perdengimas, pradėtos statyti sienos. Tačiau sugrįžus bolševikams, ir projektas, ir statyba žlugo.

Už idėją – kalėjimas

J. Virakas 1945 m. sovietinio saugumo organų sulaikytas tiesiog gatvėje. Kaip pats yra pasakęs: ,, Už mano idėjas man buvo atsilyginta Vorkuta“. Prasidėjo naujas gyvenimo etapas: kalėjimai, lageriai, karceriai.

Buvo ištremtas į Vorkutą. Tuo metu ten dar nebuvo miestas. Architektas iš kalėjimo buvo perkeltas į lagerį, gavo užduotį suprojektuoti Vorkutos geležinkelio stotį ir keletą pastatų. Pablogėjus sveikatai – paleistas.

Kelionė namo buvo sudėtinga ir alinanti. O ir sugrįžus sunku gauti darbą, nes saugumas visur kišo savo aštrius nagus – pasirūpindavo, kad iš darboviečių jį atleistų kaip politiškai nepatikimą. 1949 m. J. Virakas pradėjo dirbti buvusiame Kauno ,,Dailės“ kombinate dailininku, projektuotoju, bet daug darbų negaudavo.

Išliko tvirtos dvasios

Tačiau sunkūs gyvenimo išbandymai J. Virako dvasios nepalaužė. Jis sukūrė nemažai projektų, tapusių Kauno miesto išskirtinumo ženklais. Tai kavinės ,,Tulpė“ interjero rekonstravimas ir juodojo ąžuolo baldų su gintaro inkrustacijomis projektai, apšvietimas ,,Metropoliui“, Kauno dramos teatro (jame iki šiol išlaikytas originalus, J.Virako sukurtas, apšvietimas) ir Kauno centrinio knygyno interjerai, zoologijos sodo ir Tado Ivanausko zoologijos muziejaus erdvių projektai. Visuose J. Virako projektuose subtiliai atsiskleidė meilė Lietuvai – interjerų, baldų, šviestuvų puošyboje vyravo stilizuota lietuviška ornamentika.

Kurdamas interjerus architektas stengdavosi į juos įterpti grynųjų menų elementų: autorinių lietuvių dailininkų paveikslų, pano, rozečių ir kt. Blogėjant sveikatai, J. Virakas dirbo namuose – darė kraičių skrynias, metalu kaustytus albumus, kitokius suvenyrus.

Bandė išsaugoti brėžinius

Mūsų kraštietis architektas mirė 1988 m. balandžio 30-ąją. Visą savo gyvenimą mylėjo Lietuvą ir kiek galėdamas dirbo jai. Tai, kad J. Virako archyvas išsaugotas ir yra galimybė jį tyrinėti – didžiausia vertybė. ,,Tėtis buvo pedantiškas ir kaupė savo darbus. Tikriausiai tai paveldėjo iš mano senelio, kuris visą laiką rinko medžiagą apie Seredžiaus kraštą: užrašydavo vietos gyventojų prisiminimus, dainas, pasakas. Tėtis suvokė, kad jo interjerai gali būti sunaikinti, o jų projektų brėžiniai – liks“, – sako architekto duktė Eglė.

J. Virako brėžiniai nuostabūs. Įdomiais prisiminimais  dalijasi E. Virakaitė: “Netikėta detalė – juos braižydavo ypatinga technika nusmailintu pieštuku, spalvindavo akvarele. Kai reikėdavo brėžinyje kažką užrašyti, naudojo tuo metu labai madingą tarpukario laikotarpio šriftą. Rūpindamasis gamtos apsauga tėtis tarsi nusiramindavo. Jis buvo žvejų draugijos pirmininkas, organizavo varžybas, jautė aitrą medžioklei. Ir mes, visi jo vaikai, buvome įtraukiami į šias jo veiklas. Prieškariu, anos nepriklausomos Lietuvos laiku, tėtis buvo ir vienas iš Šaulių sąjungos vadų, užsiėmė stendiniu šaudymu pistoletu“, – pasakoja E. Virakaitė.

Kūryba dar netyrinėta

Tai iškalbingi mūsų žymaus, tačiau primiršto kraštiečio biografijos faktai, nes jo kūrybos iki šiol niekas netyrinėjo. ,,Jis buvo nepakantus sovietinio laikmečio valdžiai, bet kad išgyventų, daug ką turėjo daryti prieš savo valią. Partinių valdžia jo nemėgo, todėl siųsdavo į provinciją, kad jis ir jo darbai būtų mažiau matomi“, – pasakoja architekto dukra E. Virakaitė.

,,J. Virako pavardė nefigūruoja niekur, nepaisant, kad jis yra sukūręs ne vieną ir ne du objektus, kurie yra tikrai labai reikšmingi ir matomi. Tačiau jo paties – tarsi nėra“, – tvirtina Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Taikomosios dailės ir numizmatikos skyriaus rinkinių kuratorė Miglė Banytė.

Nuoširdžiai dėkoju ,,Kauno dienos“ žurnalistei Ainei Jocytei, J. Virako dukrai Eglei, muziejininkei M. Banytei už iki šiol nežinotų žymaus iš Jurbarko krašto kilusio architekto J. Virako gyvenimo faktų atskleidimą, pastabas ir atsiųstas nuotraukas.

Vytautas Lekutis