Vadžgirio sakralinės muzikos ansamblis švenčia savo gyvavimo dešimtmetį. Per šį laiką ansamblis ryškiai sušvito ne tik rajono, bet ir Lietuvos kultūros padangėje, įgijo daug gerbėjų užsienyje. Šį pavasarį vadžgiriškiams įteikta „Aukso paukštė” – prestižiškiausias Lietuvoje mėgėjų meno įvertinimas.
Kas prisimena pirmuosius Vadžgirio sakralinės muzikos ansamblio koncertus, ko gero, prisimena ir nuostabą, kad šis unikalus kolektyvas atsirado ne rajono centre, bet nedideliame Vadžgiryje, kur anuo metu jau nebebuvo net kultūros namų. Bet tai tik įrodo, kad ne formalios struktūros ar sienos, bet žmonės yra tikrieji kultūros kūrėjai.
Ansamblį įkūrė Lina Lukošienė, pagal išsilavinimą – muzikos mokytoja, Šiaulių universiteto magistrė. Dar būdama dvyliktokė Lina pirmąkart vargonavo Vadžgirio bažnyčioje (nebuvo vargonininko, ir Lina priėmė Henriko, vėliau tapusio jos vyru, iššūkį – argi tu, baigusi muzikos mokyklą, nesugebėsi?). Tas 1992 m. gruodžio pirmasis sekmadienis labai svarbus po aštuonerių metų atsiradusiam sakralinės muzikos ansambliui, nes, pasak Linos, kai pradėjo vargonuoti, bažnytinė muzika jai tapo kaip pirma meilė. „Kaip”, nes pirma, žinoma, Henrikas.
Henrikas Lukošius – miškininkas, neskirstantis – meilė gamtai ar meilė muzikai yra svarbiau. Viskas turi savo vietą ir savo vertę. Prieš tai muzikavęs su broliais, grįžęs iš tarnybos armijoje Henrikas subūrė ansamblį Vadžgirio mokykloje, Lina jame dainavo. Neklausiau, bet juk aišku, kad muzika nebuvo paskutinėje vietoje to, kas suvedė juos į porą. Henrikas yra svarbiausias palaikytojas, padrąsintojas, padėjėjas ir visų Linos muzikinių projektų dalyvis. Sakralinis atsirado ne be jo pagalbos – kai Lina, pasak jos pačios, išūžusi vyrui ausis, kad nori choro, namie sūpavo judviejų pirmagimę, viename kaimo renginyje Henrikas išgirdo, kaip gražiai dainuoja Gintaras Stoškus.
Tada ir prasidėjo. Gintaras Stoškus, verslininkas, jo žmona Virginija, pradinių klasių mokytoja, Staselė Tamošaitienė, Šimkaičių bažnyčios vargonininkė, Jolanta Puišienė, Loreta ir Raimondas Balčaičiai („Jolanta vėliau išvažiavo gyventi į Airiją, Balčaičiai – į Ameriką – mums tai didžiulis nuostolis”, – apgailestauja Lina) atėjo į pirmąją repeticiją. Nė vienam nekilo klausimų – kodėl sakralinis? Matyt, ir jiems, kaip Linai su Henriku, norėjosi gelmės, ir pritarė tam, ką buvo įsimylėjusi vadovė. Į antrąją repeticiją atėjo ir Angelina Jucikienė – matematikė, Vadžgirio pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja, po mėnesio – Živilė Šiuikienė, psichologė, Jurbarko švietimo centro direktorės pavaduotoja.
Kolektyvo sudėtis šiek tiek keitėsi, bet branduolys išliko. Dabar jie devyni, panašiai buvo visada. Be jau minėtų pirmųjų, ketvirtus metus ansamblyje dainuoja Rūta Jucikaitė, dvejus – Ugnė Šiuikaitė. Abi Jurbarko gimnazistės, į sakralinės muzikos ansamblį atėjo su mamomis. Buvę ansambliečiai – Ieva Barauskaitė ir Aurimas Stoškus išvyko studijuoti, bet vadovė L. Lukošienė viliasi, kad gal sugrįš. Ansambliui talkina ir perkusininkas Eržvilko gimnazijos dvyliktokas Julius Bakanauskas.
„Repeticijas lankom sąžiningai”, – vienu balsu tvirtino Staselė, Angelina ir Virginija. Tiesa, pripažino, kad kartais tenka numesti kokį nepadarytą darbą, kad pabamba, kai nebespėja kas tris dienas nupjauti pievelės, mat visos yra pavyzdinių sodybų šeimininkės. Be to ir be „valdiško” darbo, dar yra mamos ir žmonos, bet kažkaip viską suspėja, nors dainavimas ansamblyje nėra vienintelis jų laisvalaikio pomėgis. Bet, žinoma, pagrindinis. Suspėja todėl, kad ansamblis yra bendraminčių, bičiulių ratas, be kurio jau nė viena savo gyvenimo nebeįsivaizduoja. „Susirinkę pusvalandį pasišnekam, sprendžiam miestelio, mokyklos reikalus, sukuriam kokį scenarijų, nes surėmę pečius viską darome kartu. Pasišnekėję, rimtai repetuojame”, – pasakoja A. Jucikienė.
Ar sunku? „Visur reikia darbo,- sako Ž. Šiuikienė, – kartais tingisi, bet repeticijas lankyti reikia. Kartais Linos pasiūlytos giesmės neatrodo gražios, bet kai išmokstame – patinka.”
Ansamblio repertuaras platus ir įvairus: bažnytinės giesmės, kantičkos, netgi visai kitokio temperamento Afrikos krikščionių giesmės ir – lietuvių liaudies dainos, nes jos labai patinka užsieniečiams – o šlovė, pasak Linos, tam pačiam Dievui. Vadžgiriečiai dainuoja ir gieda įvairiomis kalbomis ir svajoja nukeliauti į Afriką. Be abejo, nukeliaus, nors kol kas birželio mėnesį planuoja kelionę į Vokietiją, kur turi gerų bičiulių. Keliauja jie dabar savo autobusu, kurį netrumpai taupę nusipirko, o UAB „Dipolis” iš Šiaulių padovanojo jam gražią reklamą.
2003 m. Vadžgirio ansamblis pradėjo rengti sakralinės muzikos festivalį „Te Deum laudamus”. „Kad Šiauliai nebūtų mandresni už Jurbarką ir, žinoma, už Vadžgirį”, – sako ansamblio vadovė Lina, kuri studijų metais susižavėjo panašiu renginiu, kasmet vykstančiu tame mieste. Dabar į Šiaulių ir kitus festivalius L. Lukošienė važiuoja su savo vadovaujamu kolektyvu, o „Te Deum laudamus” giesmės skamba ne tik Vadžgiryje, Jurbarke, bet ir kitų parapijų bažnyčiose.
Koncertai, festivaliai, kelionių įspūdžiai, sutikti žmonės, įgyti draugai, pripažinimas, kurį apvainikavo šį pavasarį pelnytas „Aukso paukštės” apdovanojimas – atpildas už laiką, paskirtą ansambliui. „Bet didžiausias dalykas, kad mes turime vienas kitą”, – sako S. Tamošaitienė ir visos ansamblietės jai pritaria, kad per dešimtmetį susidraugavo ne tik ansamblio nariai, bet ir jų šeimos. Vadžgiryje susiformavo savotiška muzikinė bendruomenė. Su sakraliniu ir kitais muzikos kolektyvais (tokių Vadžgiryje dar bent trys) užaugo Virginijos ir Gintaro Stoškų vaikai, kartu su mamomis dainuoja Rūta Jucikaitė ir Ugnė Šiuikaitė. S. Tamošaitienė į sakralinio repeticijas Linos ir Henriko Lukošių namuose atsiveža saviškius – Almantą ir Ievą. Kartu su Lukošių dukrelėmis Alma, Monika ir mažąja Liucija jie žaidžia. „Bet ir klausosi, ką mes dainuojame. Paaugs ir tikrai norės į sakralinį”, – neabejoja Lina.
Bet ne tik dainuojantieji ar grojantieji yra kaimo muzikinė bendruomenė – vadžgiriškiai jau priprato, kad jų šv. Juozapo parapijos bažnyčia yra ne tik maldos, bet ir puikių koncertų vieta. „Vadžgiriečiai – puikūs klausytojai, patys puikiausi. Jie žino, kada ir už ką ploti. Paprasčiausias indikatorius – gražu arba negražu. Kai darai iš širdies, visada būna gražu”, – sako Lina, vadovė ansamblio, kuris Vadžgirio kaimo vardą garsina toli už jo ribų.
Danutė Karopčikienė
