Tarp būrio kūrėjų, aprašytų Benjamino Kondrato knygoje „Kūrėjų pėdsakais Jurbarko krašte“ (2012) yra ir Vadžgirio bibliotekininkės Izabelės Lukošienės autobiografija. Po kelerių metų jos gyvenimo istorija išaugo net į dvi didokas knygas – autobiografinius romanus „Mano gyvenimo pasakos“ (2015) ir „Kai baigiasi pasakos“ (2016). Pirmojoje trys jaunystės dešimtmečiai, antrojoje kiti penki – šeimos gyvenimas ir ankstyvos našlystės dalia. Knygas sumaketavo marti Lina, o viršelius nupiešė anūkės Alma ir Liucija. Čia daugiau pasižvalgysime po antrąjį romaną.
Labai prasmingas Izabelės pasiryžimas: „Jei aš neparašysiu, tai kas parašys šventą teisybę apie paties mažiausio žmogaus gyvenimą Lietuvos kaime“ (čia ir kitur cituojama iš I. Lukošienės romano). Tarp tų mažiausių sukosi ir romano autorė. Parašyti knygą svajojusi nuo vaikystės, bet jau ir persiritusi į antrą gyvenimo pusę „vis dar jaučiuosi per mažai esanti patyrusi, kad galėčiau kitiems bent ką nors įdomaus pasakyti. Tačiau visai nieko nerašyti negalėjau“.
Pradžioje apie autorę. Gimnazijoje ji buvusi „mokytojų girta ir pergirta pirmūnė“. Ir čia pat kontrastas – ligoninėje besigydant džiovą sutiktas būsimas gyvenimo draugas Antanas, kurio „keturių klasių pažymėjime skurdo vieni trejetukai. Ir tie patys, matyt, iš pasigailėjimo, […] nes nebuvo nei laiko, nei jėgų siekti mokslo šviesą“. Izabelė norėjo būti mokytoja, bet dėl ligos su skaudama širdimi liko bibliotekininkė. Kaip ir visos mergaitės, bijojo likti rugienų grėbstyti. Artėjo trečios dešimties pabaiga, todėl ilgai nesirinko: patiko Antano sąmojingumas, o vėliau džiaugėsi ir jo darbštumu. Kartą besikalbėdamos su skaitytoja Bronike pasiguodė likimo nesėkme: „Nebuvo mudviejų gyvenimas rožėmis klotas. Ištekėjome nemylėdamos, […] tik dėl to, kad mus labai mylėjo.“ Ar jinai buvo laiminga, laikydama visus keturis kampus?
Po dvidešimties bendro gyvenimo metų, nesulaukęs nei penkiasdešimties, paliko Antanas jauną našlę su trimis vaikais. Kaip daugelis vyrų, ir Antanas nesakydavo jai komplimentų. Dažnai burnodavo, kad vėlai grįžta iš repeticijų. Bet vienintelį įvertinimą pasakė, jau būdamas gyvenimo išvargintas: „Tu buvai gera motina. Išauginai gerus vaikus.“
Net sulaukusi pensinio amžiaus, Izabelė dar dirbo bibliotekoje penkiolika metų. Daug matyta ir patirta sovietinio gyvenimo keistenybių. Tie laikai taikliai įvardyti skyriaus antrašte „Suktybių virtuvė“. Labai nesmagu būdavo didinti skaitytojų lankomumą arba išduodamų knygų skaičių. Būdavo ir neįprastų lankytojų. Kurį laiką Vadžgirio biblioteka ir bufetas buvo viename name. Įėjimai vienas šalia kito ir visiškai vienodi: „Potankiai vienas ar kitas latrelis sumaišydavo bibliotekos ir bufeto duris. Būdavo, įsiverčia į biblioteką, pasižvalgo ir drumst atgal“. Tokie paklydimai ir ypač žiemos šaltyje paliktos atdaros durys išvesdavo iš kantrybės.
Patyrė visokių suktybių: „sužinojau, kad visi ūkio vairuotojai klastoja spidometrų parodymus, nes jie labai mažai tegautų atlyginimo už darbą, jei parodytų teisingus skaičius. Laukuose metų metais, kur nors toliau nuo Dievo akių, pakrūmėje atskiruose ploteliuose neaugdavo žolė. Mat ten traktoristai išleisdavo visokius bjaurius chemikalus, skirtus kovai su augalų kenkėjais.“ Sužinojo bibliotekininkė ir kaip ūkyje daromi pirmūnai: „Kelių traktorininkų darbą užrašydavo vienam. Žinoma, visi susitarę. Tas „pirmūnas“ gauna premijas, „donarus“ vaišina degtinėle, ar pinigais atsilygina, o kolūkiui garbė.“
Autorė prisimena, kad ir ją kartą, po daugybės patikrinimų, padarė pirmūne. Paskelbė, kad Vadžgirio biblioteka geriausia rajone. Neapsikęsdama kraunamų darbų parašė į „Valstiečių laikraštį“ straipsnį „Barbė devyndarbė“ ir išdėstė bibliotekininkėms kraunamus darbus: „Iš jų įkyriausias – gyvulių surašinėjimas. Kelias dienas tekdavo eiti per kaimus ir landyti po tvartus, o rašyti, ką ten pamatai, negalima – žmonėms uždės didelius mokesčius.“ Tai susitarę ir smulkindavo, mažindavo: iš dviejų karvių likdavo karvė ir telyčaitė, paršinga kiaulė užrašoma kaip skirta skersti.
Straipnis prastai baigėsi: kolegės šaipėsi, vadino Barbe devyndarbe, o neilgai trukus „į mano biblioteką pribuvo tokia „šlavėja“ iš ministerijos, ir […] pamiršusi visus logikos ir žmogiškumo dėsnius, mane tol akėjo, kol aš pavirtau į apsibliovusį buroką. Baigė tik tada, kai pažadėjau daugiau niekada nieko panašaus niekur nerašyti.“ Palikta bandomajam laikotarpiui ir pavesta direktorei kontroliuoti. Bet tos kontrolės nebuvo, nereikėjo daugiau ir gyvulių surašinėti.
Pokario laikų realybė buvo areštai ir žmonių trėmimai. Izabelės giminėje tokių nukentėjusių nebuvo, bet apie tardymus ir Sibiro vargus papasakojo kaimynas Povilas, „dešimt metų atpylęs Sibire“. Areštuotiems „visus guzikus iš kelnių išpjaustė, kad nepabėgtume. […] Va, ką jie ten mėgdavo, tai smarkiai mušt. Sutalžo žmogų ir kaip skudurą naktį šlumšt į rūsį. Kitas, žiūrėk, ir neatsigauna. Ryte jau atšalęs“. Sibire Povilas speige mišką kirto, rąstus tampė, arklių nebuvo. Deja, paleistas neilgai tesidžiaugė tėviške.
Kad valdžia laikosi remdamasi šnipinėjimu, Izabelė suprato iš vienos šnekios skaitytojos. Ji ne šiaip sau teiravosi apie valdžią, žmonių nuotaikas, o buvo sovietinio saugumo užverbuota. Ir į bažnyčią sekmadieniais eidavo, kad pasakytų kam reikia, ką klebonas per pamokslą kalbėjo.
Praėjus jau gerokai metų nuo tų laikų įdomu prisiminti „demokratiškiausius“ rinkimus pasaulyje, kai už vienintelį kandidatą balsuodavo 99 procentai rinkėjų. Beje, sulaukus tikrų rinkimų, Izabelę piktino perteklinės išlaidos agitacijai, nes „ilgai po rinkimų pagrioviais mėtosi brangių plakatų skutai su išrinktų ir neišrinktų kandidatų atskirais kūno dalių atvaizdais.“
Nors autorei, kaip ir daugeliui vadžgiriškių, atrodė, kad „rusai Lietuvoje įsigalėjo visiems laikams“, bet ūkio vairuotojai susirinkdavo paminėti Vasario 16-ąją, suprantama, kokia nors kita dingstim. O senukas Juozas Giedraitis „šventai tikėjo, kad visos imperijos anksčiau ar vėliau žlunga.“ Ir vaišindavo vairuotojus tik per Vasario 16-ąją. Laimė, sulaukė Nepriklausomybės ir buvo gražiai palaidotas su išsaugota Trispalve.
Sovietų vadovas Michailas Gorbačiovas sušneko apie reikalingą persitvarkymą, nors ką reikia kitaip daryti, niekas nesuprato: „Vyrai kaip gėrė iki šiol, taip ir toliau sriuobė kaip pašėlę: kur tau, susirenka būriais, tai kaip tu čia ištversi dienelės neaplaistęs?!“
Daug palankiau žmonės sutiko Lietuvos persitvarkymo sąjūdį. Ypač po steigiamojo suvažiavimo Vilniuje. Vyresnioji kartą jį suprato kaip nepriklausomybės siekimą. Įsijungė ir jaunimas. „Vadžgiryje Sąjūdis įsisiūbavo ir gyvavo klebono Bulotos vardu, bet juodas organizacinis darbas man tekdavo.“ Klebono dėka Sąjūdis ir rinkimus laimėjo. Izabelė buvo optimistė, „netikėjo, kad iškovojus laisvę, gyvenimas susiknis ir viskas normalizuosis tik per dešimt, o gal per dvidešimt metų. Mes, žiopliukai, tikėjome greitomis ir tik greitomis permainomis! Deja, deja…“
Realybė, gyvenimo kasdienybė pamoko. Vertinga romano autorės išvada: „Kiekvienas perversmas reikalauja mažųjų žmonių didelių aukų, o jo vaisiais naudojasi tik didieji. Ir tai ne visada. Atsiranda gudrių, suktų praktikų, kurie ir juos pačius nušluoja.“ Tokių įžvalgių pastebėjimų knygoje ir daugiau yra: „Manau, jog reikia žmoguje ieškoti ne blogio, o gėrio ir už tai jį vertinti ir pagirti. Visos mano kalbintos moterys pasigedo vyrų gerų žodžių. O juk žodis nieko nekainuoja.“
Prasidėjus viešumui, Izabelė iš laikraščių sužinojo apie Los Andžele (JAV) paskelbtą pjesės konkursą ir pasiuntė savo pagal lietuvių liaudies pasaką sukurtą vaidinimą. Ten jis laimėjo antrąją vietą ir buvo suvaidintas, o netrukus sulaukė ir tolimų svečių su Amerikos doleriais. Taip autorė buvo pagarsinta ir už Tėvynės ribų. Kukliai bibliotekininkei pravertė ir premija. Sąjūdis Lietuvoje vadintas ir dainuojančia revoliucija. Neatsiliko ir vadžgiriškiai. Po kelių repeticijų buvo surengta dainų šventė. Izabelės darbą bibliotekoje pratęsė marti Lina.
Romaną puošia ir autorės įterptos seniau parašytos humoreskos, pasakėčios, miniatiūros. Įvairios vienatvėje užplūstančios nuotaikos kartais primena kreiptis į Dievą savo maldos žodžiais.
Izabelės romanuose rasite daug širdžiai ir protui artimo nusiteikimo, laukiamos meilės, linksmų nutikimų. Kad jie tikroviški, rodo net ir saikingos svetimybės mažųjų žmonių kalboje, o mane, kalbininką, žavi naujadaras , frazeologizmai ir . Džiugins ir romanų vaizdinga kalba, jau matoma iš anksčiau pateiktų citatų.
Antanas Balašaitis
