Gegužės 11-ąją vadžgiriškiai pagerbė kraštiečio rašytojo Eugenijaus Ignatavičiaus atminimą. Mintimis vėl ir vėl susitikdami su savo karšto žmogumi, svarstė: „ Jeigu Vilniaus menininkų kalnelis amžiams priglaudė mūsų Eugenijų, tai Vadžgirys kviečia prisėsti ant Eugenijaus suolelio ir padūmoti bendras dūmas.“
„Dūmos“ apie rašytoją, dramaturgą, vertėją ir poetą Eugenijų Ignatavičių – Vadžgirio žmogų – suskambo šv. Mišių auka Vadžgirio Šv. Juozapo bažnyčioje, sutelkusioje jį pažinojusius, bendravusius ar jo knygą į rankas paėmusius, poezijos posmą širdin ilgam įsileidusius žmones.
Lina Lukošienė, Eržvilko kultūros centro Vadžgirio skyriaus meno vadovė, pasveikino sugužėjusius ne tik iš Vadžgirio, bet ir iš Raseinių, kuriems E. Ignatavičius taip pat atidavė dalį savo širdies.
„Žinau, kad kiekvienas čia atvykęs ir turintis sąsajų su Vadžgiriu, gali pasakyti – tai mūsų Eugenijus. Prieš penkerius metus, kada visą pasaulį buvo sukausčiusi pandemija, Ignatavičius atgulė amžinojo poilsio Vilniaus menininkų kalnelyje, ir kažkaip neatsisveikinus su Eugenijumi, taip ir liko tokia sąžinės skola, sąžinės susitikimas ir sąžinės pasimatymas čia jo brangiame Vadžgiryje, apie kurį jis turbūt vienintelis taip gražiai rašė – apie Vadžgirį supančius miškus, čia tekančias upes, čia gyvenančius žmones“, – minint Eugenijaus Ignatavičiaus 90-ąsias gimimo ir penktąsias mirties metines kalbėjo L. Lukošienė.
Ji priminė ir 1953-iuosius, kai E. Ignatavičius buvo suimtas už antitarybinius eilėraščius bei literatūros platinimą ir nuteistas dešimčiai metų kalėjimo – ten, kur šalta, Sibire. „Grįžęs sunkiai pritapo, sunkiai rado vietą kur tęsti mokslus, tačiau jo talentas, jo sugebėjimai ėmė viršų. Mes labai džiaugiamės ir didžiuojamės ir labai džiaugsmingai pasakojame į Vadžgirį atvykstantiems svečiams ir tiems, kurie dar nebuvo girdėję, jog čia, netoli Vadžgirio, gimė labai garsus Lietuvos rašytojas, dramaturgas, aktorius, vertėjas – mūsų Eugenijus Ignatavičius“, – sakė L. Lukošienė.
Mintis ir jausmus gaivino Naglis Mačėnas, dainomis priminęs tai, apie ką rašė E. Ignatavičius – apie tėviškės ilgesį, apie jos grožį, čia gyvenančius žmones. Ir muzika leido keliauti, atgaivinti istorijas, prisiminti faktus. Eugenijus Ignatavičius gimė 1935-ųjų pavasarį, gegužės 8 d. Užraguviuose. 1945-1953 m. mokėsi Vadžgirio aštuonmetėje, vėliau Raseinių vidurinėje mokykloje. Skaudūs 1953-ieji nubloškė į Kuibyševo stities ir Stavropolio rajono lagerius. Grįžęs, mokėsi Šilutės darbo vakarinėje vidurinėje mokykloje. 1956-1960 m. studijavo Lietuvos konservatorijos Teatriniame fakultete, 1971-1973 m. Maskvos M. Gorkio literatūros institute. 1960-1964 m. dirbo Lietuvos televizijoje, vėliau savaitraštyje „Literatūra ir menas“, o 1967-1971 m. kultūros ministerijos Meno reikalų valdyboje.
1973-1980 m. buvo Kauno dramos teatro Literatūrinės dalies vedėjas. 1980-1984 m. dirbo Teatro draugijoje, 1989-1990 m. – Lietuvos rašytojų sąjungoje. 1991-1993 m. kultūros ir švietimo ministerijos Teatrų skyriaus vadovas, o 1994-1998 m. buvo Lietuvos radijo ir televizijos dokumentinių filmų studijos vyriausiasis redaktorius. Aktorius, vaidino filmuose, teatre. Kūrybos išversta į rusų, anglų, armėnų, kartvelų, kroatų, latvių, serbų ir kitas kalbas.
Tai nesunkiai randami šio talentingo žmogaus biografijos faktai, tačiau greičiausia kur kas laimingesni yra visi jį sutikę, žvelgią į gyvas akis, jautę jo mąstymą, požiūrį ir per tai pažinę kūrybą. Ji gausi, vertinga, pripažinta svariais apdovanojimais. Maironio lietuvių literatūros muziejus saugo Ignatavičiaus citatą. 2005 m. jo kūryba buvo įvertinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija, bet jis pats apie savo kūrybą visada kalbėjo kukliai ir santūriai: „Niekada gyvenime nesibroviau ir nepiršau savo kūrinių jokiai redakcijai ar leidyklai Lietuvoje, tai ką jau bekalbėti apie užsienius. Jeigu buvo kas vertingesnio parašyta, tai žmonės pastebėjo ar pastebės ateityje ir be mano savigyros. Kol mano tvariniai ir tvarinėliai patinka bent vienam kitam artimos sielos skaitytojui, kuriuo aš pasitikiu, tol verta nepadėti plunksnos į šalį.“ (Maironio lietuvių literatūros muziejus).
O Vadžgiryje tądien mintis apie džiaugsmus ir skaudulius, svajones ir praradimus, širdyse slepiamus jausmus gaivino ir prisiminimus, kasdienos vis patolintus, grąžino Eugenijaus Ignatavičiaus sūnaus Pauliaus ir jo žmonos Justinos skaitymai ir muzikiniai intarpai.
Juozo Videikos minčių ir rankų sušildytą suolelį, gegužės 11-ąją atidengė E. Ignatavičiaus sūnus Paulius ir Jurbarko r. savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius. Kartu simbolinė juostelė atvėrė ir Vadžgirio lauko bibliotekėlę.
Rankos tiesiasi į knygą ir apmąstymus. Į gegužę – šiemet šaltoką ir nesmagią, ir į tą gegužės 8-ąją, prieš 90 metų tiek džiaugsmo atnešusią Ignatavičių šeimai. E. Ignatavičius rašė: „Malonu regėti daugelio kartų pamiltus ir saulėlydžius bei saulėtekius, girdėti vieversio giesmę ir tikėti, kad ir žmogaus giedojimas nesibaigia žemišku gyvenimu. (…) Taip pat sėdėti ir pro savo būsto langą žvelgti į ramiai tūkstantmečius ta pačia vaga tekančią Nerį, ant dangum padažytų raumeningų pečių tebenešančią jau išėjusių brolių ir sesių nugrimzdusius atspindžius. Juk nieko baisaus neatsitiks, jeigu ir tave ryt poryt nuplukdys drauge.“ (Rašytojas E. Ignatavičius, Bernardinai.lt). Tik ne visos upės pajėgios nuplukdyti užmarštin E. Ignatavičiaus minėtus atspindžius, ne viskas nugrimzta ir jei, pasak rašytojo, jei ir atėjo metas, kai tave patį nuplukdo laikas, ryškus atspindys pasilieka. Tokį stiprų ir matomą jį neša debesys virš tėviškės, virš Vadžgirio, kuris visada laukia prisiminimais sugrįžtančio Eugenijaus Ignatavičiaus.
ŠVIESOS inform.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
