Kai saulė kaitina iki devinto prakaito, negali negalvoti apie vėsų paplūdimį ir kitus atostogų malonumus. Deja, darbo grafikas sudaromas neatsižvelgiant į oro sąlygas – lyg tyčia darbas darbą veja būtent tada, kai labiausiai norėtųsi pailsėti. Vis dėlto veiklios moterys randa laiko bent savaitę pakabinti į spintą dalykinį kostiumėlį ir atsiduoti vasaros pagundoms.
Per atostogas darbą pamiršta
DnB Nord banko Jurbarko klientų aptarnavimo poskyrio vadovė Nijolė Banionienė prisipažįsta, kad daugelį metų net per atostogas galvodavo apie darbą, o nemažai jos pavaldinių išvis nežinojo, kas yra atostogos.
„Dabar pati atostogauju ir kitiems neleidžiu dirbti ištisus metus. Žmonės žino, kad per atostogas bus trukdomi tik labai svarbiu atveju”, – tikina N. Banionienė.
Ką tik pasibaigusias dvi šiųmečių atostogų savaites bankininkė vadina nuostabiomis. Ne tik dėl to, kad paskutinę minutę su dukra išlėkė į Ispaniją. Ispaniją pažinti savaitės per mažai, dėl to moterys pasitenkino minimalia programa – pasigėrėjo Kosta Bravos apylinkėmis ir leido sau pasilepinti prie jūros. „Gerai atitrūkti nuo kasienybės. Tai kompensuoja atostogų trumpumą”, – tikina Nijolė.
Vis dėlto moteris įsitikinusi, kad nebūtina atostogauti toli nuo namų, kad patirtum malonių įspūdžių. Grįžusi iš Ispanijos Nijolė Lietuvoje rado tokius pat karšus orus ir šiltą vandenį. Dėl to išsitiesti sode ant gulto ir įšokti į baseiną jai buvo ne mažiau smagu nei ilsėtis tolimoje Ispanijoje.
„Dirbdami produktyviai darboholikai atostogas tikrai užsidirba. Neslepiu, kad per atostogas tinginiavau. Myliu save ir noriu pasidžiaugti tuo, ką duoda gyvenimas”, – tikina veikli moteris.
Net ir pasibaigus atostogoms N. Banionienė suranda laiko aktyviam poilsiui. Užuot gaminusi vakarienę, ji sėda ant dviračio ir išvažiuoja į panemunės takus. „Kol auga vaikai, moteris turi šimtus darbų, bet ateina laikas, kai gali pasirūpinti savimi. Skiriu laiko ir namų ruošai, ir virtuvei – savaitgaliais gaminu savo malonumui. Bet neapsunkinu savęs jokiomis prievolėmis. Esu savimyla ir tuo didžiuojuosi”, – juokiasi ką tik iš atostogų sugrįžusi bankininkė.
Kasdien priimdama po kelis ar net keliolika klientų Nijolė seniai įsitikino, kad su verslininkais, kurie atostogauja, lengviau susikalbėti. O tiems, kurie dirba be jokio atilsio, ji kartais primena, jog nepakeičiamų žmonių nėra.
Atostogas reikia planuoti
Vokiečių kalbos mokytoja, vertėja ir verslininkė Vida Paškauskienė jau daug metų dirba ne viename darbe. Šios moters gyvenimo tempas toks didelis, kad ne kiekvienas gali įsivaizduoti, kaip ji visur suspėja.
„Kai mokykloje pasibaigia mokslo metai, man savaime palengvėja, nes lieka tik vienas darbas. Tačiau šiemet turėjau pačias tikriausias atostogas. Per jas suspėjau įgyvendinti daugybę svajonių – svarbu susiplanuoti, ką nori nuveikti”, – sakė verslininkė.
Šią vasarą Vida lankė draugus Liuksemburge, Belgijoje ir Vokietijoje, skaitė knygas, važinėjo dviračiu, maudėsi Palangoje ir Jurbarke. Ir akiratį praplėtė, ir daugybę įspūdžių kelionėse patyrė. Regis, tokioms intensyvioms atostogoms įprasto laiko turėtų užtekti, tačiau V. Paškauskienė į darbą grįžo visa savaite anksčiau. „Klientai laukė”, – paaiškino vertėja.
Pasak Vidos, nėra svarbu, kiek atostogausi – net kelias dienas pakeitusi aplinką gali smagiai pailsėti. Svarbiausia, kad pavyktų išvažiuoti iš namų. Pernai atostogaudama Jurbarke V. Paškauskienė mintimis taip ir neatitrūko nuo darbo. Nuolat skambino klientai, atsirado svarbių reikalų. Dėl to atostogų džiaugsmo bemaž ir nepajuto.
„O kai išvažiuoji, savaime atsisakai visų darbų – juk iš užsienio kada užsimanęs neparlėksi”, – juokėsi verslininkė.
Kai nuo ryto iki vakaro šviečia ir šildo saulė, Vidai atrodo, kad ir žmonės daugiau šypsosi, yra vieni kitiems geresni. Vaizdingų poilsio vietų toli ieškoti vertėjai nereikia – iš Paškauskų namų terasos atsiveria nuostabus vaizdas į Nemuno slėnį.
„Man tai pats gražiausias paveikslas. Dievinu galimybę pasėdėti terasoje su kavos puodeliu ar atversta knyga. Ypač rytą, kai čiulba lakštingalos. Ir dviračių taku labai mėgstu anksti rytą pasivažinėti. Kada dar, jei ne vasarą, gali patirti tokį malonumą?” – svajingai klausė moteris.
Šimkaičių seniūnė Elena Šileikienė šią vasarą patyrė kaip niekada daug malonumų. Gal dėl to, kad pagaliau prisiruošė žemę ir ūkį perleisti sūnui, o šią vasarą dar turi ir papildomų poilsio dienų – taupydama darbo užmokesčiui skirtas lėšas kas antrą penktadienį savivaldybės administracija nedirba. Tas dienas Elena skiria poilsiui.
„Labai smagu per karščius pabūti prie jūros. Juolab kad važiuodami į Palangą poilsiauti kartu pasikviečiam ir didžiulį būrį artimų giminaičių. Mėgstu smagias kompanijas”, – tikino seniūnė.
Nors šiemet dar neatostogavo, moteris žino, kad rugsėjį, kai mėnesiui užvers savo kabineto duris, rūpesčių dėl darbo greičiausiai neturės. E. Šileikienė tokia tikra dėl to, kad savo kolektyvu pasitiki kaip pati savimi – žino, kad bet kuriuo atveju ir be jos nurodymo jie padarys viską, kas bus būtina. Kai su tokia nuostata išeini atostogauti, lėkti į darbą patikrinti pavaldinių nėra jokio reikalo.
Ne, rugsėjį pratęsti vasaros Turkijoje ar Egipte E. Šileikienė nesiruošia. „Jaunystėje neatsisakiau nė vienos progos kur nors toliau išvažiuoti, o dabar nenoriu ir negaliu daug vaikščioti. Bet grybauti tai tikrai eisiu – juk Šimkaičiai yra grybų kraštas”, – juokiasi seniūnė, aplinkiniuose miškuose žinanti grybingiausias vietas. Jos rūsyje jau pririkiuota daugybė stiklainių su agurkais, uogienėmis ir kompotais, o šaldiklis pilnas uogų ir daržovių.
Kartu su ūkiu Elena atsisakė ir daržų, todėl šią vasarą jai nebereikia lenkti nugaros piktžolėms. Tačiau karvę vis dėlto pasiliko. Ir nesigaili. „Neįsivaizduoji, kaip smagu vasarą 5 val. ryto išeiti į ganyklą. Rūkas kyla, gervės klykia, gamta bunda. Ne gyvenimas, o palaima”, – pasakojo moteris.
Atsikėlusi taip anksti ji nepuola vyrui ir sūnui gaminti pusryčių. „Vyrai turi tokias pačias rankas, gali patys išsivirti kavos, išsikepti kiaušinį”, – juokiasi Elena.
Būtent dėl to ji kas rytą randa laiko sau – ilgiau nei pusvalandį prieš išvažiuodama į darbą geria kavą, skaito laikraščius, šypteli, prisiminusi vakarykčiai išgirstas istorijas. Oho, kiek jų dabar prisiklauso važinėdama po sodybas. Šiemet visų 53 kaimų 380 namų reikia suteikti adresus, todėl vasara seniūnei – pats darbymetis. Neužtenka žemėlapyje kiekvieną ūkį susirasti, dar reikia nuvažiuoti, patikrinti, ar namas tebestovi, ar jame kas nors gyvena. Kaimai tuštėja, keičiasi – iš žemėlapių to, anot seniūnės, nepajusi.
„Man patinka užeiti pasikalbėti su žmonėmis. Per dieną tiek daug visko išgirstu, kiek savo kabinete sėdėdama per mėnesį nesužinočiau”, – tikino E. Šileikienė. Vasara tokiems pokalbiams – pats geriausias metas. Atsisėdusi ant suolelio po obelim Elena į laikrodį nežiūri. Žino, kad reikia skubėti, tačiau jei žmogaus neišklausysi, niekada jo gyvenimo ir nesuprasi. O seniūnui tai, pasak Elenos, būtų tikra pražūtis.
Kiek vaikų – tiek problemų
Jurbarko sutrikusio intelekto jaunuolių darbo centro direktorei Reginai Andriuškienei vasara toks pat įtemptas metas kaip ruduo ar žiema. Nuo tada, kai centre įsikūrė gyvenimo namai proto negalią turintiems jaunuoliams, Reginai nepavyksta vasarą mėnesiui išleisti visų darbuotojų atostogų ir užrakinti įstaigos durų.
Tačiau šiemet ši moteris pagaliau pajuto, ką reiškia atostogos. Beveik dvi savaites ji su dukra praleido Giruliuose, tarptautinėje neįgaliųjų savarankiškų įgūdžių ugdymo ir aktyvaus poilsio stovykloje. Nors visą laiką kartu su bičiuliais iš Baltarusijos ir Kazachijos diskutavo apie tai, kaip proto negalią turintiems žmonėms palengvinti gyvenimą ir užtikrinti saugią ateitį, Reginai pavyko bent trumpam pamiršti kasdienius rūpesčius. Neįgalius jaunuolius stovykloje prižiūrėjo savanoriai.
„Tai pirma tokia mano vasara. Pastaraisiais metais net per atostogas nė dienos nepavykdavo atitrūkti nuo centre gyvenančių jaunuolių rūpesčių. Jų būtis tokia trapi, kad kartais riba tarp gyvybės ir mirties yra beveik nepastebima. Dirbdamas su tokiais jaunuoliais negali atsipalaiduoti – bet kurią minutę gali kas nors atsitikti. Per tokius karščius, kokie buvo šią vasarą, net ir sveiki žmonės krinta, o ligoniams jie sukelia įvairiausių negalavimų, todėl beveik kasdien sulaukdavau darbuotojų skambučių. Gal kas ir nesupranta, kai sakau, kad turiu ne tris vaikus. Šalia jų yra dar 25, ir apie visus aš galvoju”, – sakė R. Andriuškienė.
Neramių minčių ši moteris negali atsikratyti ir namuose, žiūrėdama į savo neįgalią dukrą ir planuodama jos ateitį. Regina geriau nei kas kitas žino, kad proto negalią turintys jaunuoliai vieni gyventi negali – mūsų visuomenėje jiems pernelyg nesaugu. Moteris atsipalaiduoja tik tuomet, kai išvažiuoja savaitgaliui pas vyro mamą į nuostabias Plungės apylinkes. O kai po įtemptos dienos Reginai norisi tylos ir ramybės, išvažiuoja į sodą.
„Neturiu ten jokios lysvės – tik medžiai ir žolė. Ir mano Vikai ten labai patinka”, – neslepia moteris, kuriai didžiausia palaima yra išsitiesti ant žolės su knyga. Labiausiai Regina mėgsta skaityti knygas apie neįgaliųjų gyvenimą. Kitų žmonių patirtis jai suteikia ne tik žinių, bet ir dvasios stiprybės.
Daiva BARTKIENĖ
