Praėjusį šeštadienį Vinco Grybo memorialiniame muziejuje atidaryta jurbarkiečio Rimanto Akutaičio fotografijų paroda „Prisimenant Paberžę”. Parodos atidaryme dalyvavo autorius, Tėvo Stanislovo dukterėčia Birutė Tiknevičiūtė, rašytoja Albina Žiupsnytė ir aktorius Valentinas Masalskis.
Kone trisdešimt didelio formato, gražiai įrėmintų fotografijų, eksponuojamų parodoje, yra, pasak fotografo R. Akutaičio, 27 metų jo „stažo” Paberžėje kraitis. Ruošdamas parodą fotografas kaip įpareigojantį testamentą prisiminė Tėvo Stanislovo žodžius: „Kai mane minėsite, kalbėkite ne apie mane, o apie mano nuveiktus darbus.”
„Be abejo, didžiausias jo nuveiktas darbas yra Paberžė, su savo nuskausminančia, meile alsuojančia, įkvepiančia pakelti veidus dangun atmosfera, su savo visiems ir visada atviromis durimis”, – rašo fotografas parodos anotacijoje ir prisipažįsta, kad be asmeninių patirčių Paberžėje, jo gyvenimas būtų nepalyginamai tuštesnis ir skurdesnis.
R. Akutaičio fotografijose – ir besimeldžiantis, ir mąstantis Tėvas Stanislovas, ir plačiai atlapojęs duris į šventovę, kurią vadino meilės simfonija, nepriskirdamas sau jos sukūrimo nuopelnų, o vadindamas bendru visų, pamilusių šią vietą, darbo vaisiumi.
„Noriu tikėti, kad ne tik mano nuotraukos pasitarnaus kaip užuomina į šią meilės simfoniją, bet ir atvykę žmonės, kurie dažnai važiuodavo į Paberžę. Norėjau, kad šį vakarą muziejus taptų tarsi kokia Paberžės ambasada”, – sakė fotografas pristatydamas Tėvo Stanislovo dukterėčią Birutę Tiknevičiūtę, rašytoją Albiną Žiupsnytę ir aktorių Valentiną Masalskį.
„Šiandien su Tėvu Stanislovu susitinku dažniau nei tada, kai jis buvo gyvas. Jis daug ko mane išmokė, kai kurias jo pamokas supratau tik po daugelio metų”, – sakė aktorius V. Masalskis.
Rašytoja A. Žiupsnytė teigė, kad „kiekvienas, kas pateko pas Tėvelį Stanislovą, pateko laiku. Jis buvo žmogaus, pareigos ir gyvenimo būdo susitapatinimas. Jis nė vieno nepaniekindavo.”
B. Tiknevičiūtė kalbėdama apie Tėvą Stanislovą sakė negalinti nevartoti žodžio neturtas: „Apie turtą sukasi visas mūsų gyvenimas, o neturtas yra pats didžiausia turtas, kurio žmogus gali siekti žemėje ir juo gėrėtis. Nedaug žmonių sugeba praeiti pro masę gundymų ir gyventi neturte. Jį supo neturtas, jis buvo jame.”
Atvažiuojantieji į Paberžę atveždavo ir daug žemiškųjų gėrybių, kurias Tėvas Stanislovas tuoj pat išdalydavo. „Gėris turi cirkuliuoti, kitaip jis – ne gėris – mėgo kartoti Tėvelis. Jo, vienuolio kapucino, buitis buvo be galo kukli”, – pasakojo Tėvo Stanislovo dukterėčia B. Tiknevičiūtė.
Parodos atidarymo svečiai pasidalijo savo prisiminimais iš Paberžės. Ten važiavo ir tebevažiuoja žmonės su savo žemiškaisiais klaidžiojimais, Tėvo Stanislovo meilė Paberžėje tebesklinda pro jo kiekvienam atidarytas duris.
Jaukus ir ramus buvo vakaras muziejuje, plevenant Vėlinių liepsnelėms ir prisimenant Paberžę – su R. Akutaičio fotografijomis, su prisiminimais ir išgyvenimais, su V. Masalskio skaitytomis Adomo Mickevičiaus „Vėlinėmis”.
Paroda „Prisimenant Paberžę” Vinco Grybo muziejuje veiks iki gruodžio mėnesio.
Danutė Karopčikienė
