Šiemet Veliuona ėmėsi ambicingo projekto „Veliuonos krašto šimtmečio istorija 1925–2025 m. Seniūnija, valsčius, parapija“. Ši iniciatyva, įgyvendinama bendruomenės pastangomis, atskleidžia ne tik turtingą krašto istoriją, bet ir stiprina vietos gyventojų tapatybės suvokimą.
Projekto tikslas atrodytų ir paprastas, ir kartu sudėtingas – paskatinti Veliuonos krašto gyventojus domėtis savo kaimo, miestelio, giminės, šeimos istorija. Projekto dalyviai fiksavo atsiminimus, pasakojimus, rinko nuotraukas, dokumentus, meno kūrinius. Buvo planuota, kad projekte dalyvaus apie šimtas žmonių. Gruodžio 12–ąją Veliuonos kultūros centre šio projekto pristatymas tapo reikšmingu įvykiu, parodžiusiu, kad kruopštus darbas, ne vieną veliuoniškį įtraukusi idėja padėjo atrasti neįkainojamų istorinių vertybių.
Veliuonos krašto istorijos muziejaus muziejininkas Gediminas Klangauskas pristatė kelis svarbiausius istorinius atradimus. Vienas reikšmingiausių – 1947 m. sudarytas Veliuonos dvaro pertvarkymo į mokyklą planas. Dvaro pastatai tuo metu buvo išsaugoti tik dėl architekto įžvalgumo – plane buvo pažymėta, jog dvaro fasadas turi likti nepakitęs. „Tai drąsus žingsnis laikotarpiu, kai dvarai ir bažnyčios dažnai buvo naikinami“, – sakė G. Klangauskas, pridurdamas, kad tokie dokumentai yra reti ir itin vertingi, ypač žinant, jog Veliuonos dvaro istorijos dokumentų beveik nėra išlikę.
Atrasta ir daugybė senų nuotraukų, kurios leidžia pamatyti praeities Veliuoną. Tarp jų – įamžintas vėjinis malūnas su šiam regionui būdingu architektūriniu elementu, ir dailininko Vytauto Žiliaus pieštas Klangių etnografinės sodybos vaizdas. Šie atradimai ne tik padeda geriau suprasti vietos gyvenimo būdą, bet ir įprasmina kultūrinį kraštovaizdį, kuris buvo formuojamas daugybę metų.
G. Klangauskas pasidžiaugė Veliuonos bendruomenės nuveiktais darbais. Ypatingas dėmesys skirtas Šarūnui Šimulynui – garsiam skulptoriui ir dailininkui, kilusiam iš Veliuonos krašto. 2024-uosius Jurbarko r. savivaldybei paskelbus Š. Šimulyno metais minint jo gimimo metines, atsirado pretekstas organizuoti įvairius renginius, parodas, kultūrinius susibūrimus. Renginiai, vykę tiek Veliuonoje, tiek Jurbarke, priminė Š. Šimulyno meninį palikimą ir paskatino naujai įvertinti jo kūrybą. Itin džiaugsmingas momentas buvo Š. Šimulyno premijos įteikimas – šiemet ji skirta rašytojai Violetai Šoblinskaitei Aleksa.
„Veliuonos kultūros centras organizavo vasaros muzikos festivalį. Vyko įvairūs renginiai Antanui ir Jonui Juškoms atminti. Veliuonos bibliotekoje įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos projektas. Veliuonietis Antanas Mišeika, išauginęs ir išauklėjęs keturis vaikus, apdovanotas „Už nuopelnus Lietuvai“. Labai graži tradicija yra Veliuonos krašto žmogaus nominacija, kuria šiemet įvertinti net penki šiam kraštui nusipelnę žmonės: ilgametis „Veliuoniečio“ šokėjas Stanislovas Džiaugys, kultūros centro direktorė Violeta Grabauskienė, auksinių rankų meistras Petras Ragaliauskas, visuomenininkė Liucija Pranaitienė, kultūrininkė ir muziejininkė Jūratė Kvietkauskienė. Daug nuveikta dailininkui Valentinui Gerulaičiui atminti: užrašyti atsiminimai, išleista knyga, jo darbų parodos pristatytos ne tik Veliuonoje, bet ir Jurbarke, Šilalėje, Tauragėje“,- pasakojo G. Klangauskas.
Šiuo projektu pažvelgta ir į Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazijos istoriją, kurios šaknys siekia 1579 metus. Ši data žymi parapinės mokyklos įkūrimą, sutapusį su Vilniaus universiteto steigimu. Mokytoja Jovita Mišeikienė, pristatydama mokyklos istoriją, pabrėžė, kad ši ilgalaikė tradicija yra neatsiejama ne tik nuo Veliuonos, bet ir nuo visos Lietuvos kultūrinio vystymosi.
Mokyklos istorija buvo turtinga ir sudėtinga. XIX amžiuje ji veikė kaip parapinė mokykla, vėliau – daraktorinė, kurioje buvo mokoma slapta, draudžiant spaudą lietuvių kalba. XX amžiuje mokykla persikėlė į naujus pastatus, o 1943 m. tapo gimnazija, kurią 1949 m. baigė pirmoji abiturientų laida.
1950 metais gimnazijos statusas pakeičiamas į vidurinės mokyklos. Mokykla veikė net trijuose pastatuose. Turėjo dramos būrelį, buvo kultivuojamas sportas, įvairiuose renginiuose dalyvavo gamtininkai. Dabartinis mokyklos pastatas pastatytas 1977 metais. Veliuonos mokyklai svarbi data yra 1992 metai, kada buvo suteiktas Antano ir Jono Juškų vardas, sukuriama mokyklos atributika, pasirašoma bendradarbiavimo sutartis su Lietuvių kalbos ir tautosakos institutu. 2012 metais mokykla tapo gimnazija.
Šiandien gimnazija, išlaikydama Antano ir Jono Juškų vardą, aktyviai prisideda prie etnokultūros tradicijų puoselėjimo, vykdo edukacines ir kūrybines veiklas.
Svarbi Jono ir Antano Juškų gimnazijos tradicijų dalis – pagarba mokytojams, kurie per daugelį metų prisidėjo prie krašto etnokultūros puoselėjimo, kultūrinio ir istorinio paveldo išsaugojimo. 2012 metais nuspręsta labiausiai nusipelniusiems Veliuonos gimnazijos mokytojams suteikti Garbės mokytojo vardą. Šis vardas suteiktas šešiems buvusiems mokytojams: Leonidai Batūraitei-Matusevičienei, Antanui Valaičiui, Renatai Matuzienei, Stasiui Liutvinavičiui, Antanui Mockui, Daliai Ptašinskaitei.
Mokytoja Danutė Kazlauskaitė, pristatydama šių garbės pedagogų veiklas, pabrėžė, kad šie žmonės ne tik mokė vaikus, bet ir išsaugojo krašto kultūrinį paveldą. Mokytoja Leonida Batūraitė-Matusevičienė – tautinės kultūros skleidėja, choreografė ir etnografinio ansamblio „Veliuonietis“ įkūrėja. Ji taip pat aktyviai dalyvavo atkuriant gimnaziją vokiečių okupacijos metais. Mokytojas Antanas Valaitis – buvęs politinis kalinys, kuris savo gyvenimu ir darbu skleidė lietuvybę; Renata Matuzienė, etnokultūros puoselėjimą perteikusi per inscenizacijas ir teatrą; Stasys Liutvinavičius – garsus kraštotyrininkas ir visuomenininkas; Antanas Mockus – visuomenininkas, rūpinęsis Antano ir Jono Juškų perlaidojimu Veliuonoje ir Antano ir Jono Juškų vardo suteikimu Veliuonos mokyklai, Dalia Ptašinskaitė – dailės mokytoja, menininkė, puošusi mokyklos ir miestelio erdves unikaliais darbais.
Projekto sėkmė liudija, kaip svarbu puoselėti savo krašto istoriją ir paveldą, gerbti praeitį ir investuoti į ateitį. Kaip teigė muziejininkas G. Klangauskas, tarp visų datų svarbiausi yra žmonės, branginantys savąjį kraštą.
Ligita GRAŽULEVIČIENĖ
